Baltos baltos plaukia Nemunu ledo lytys lyg gulbės. Sraunūs, šalti ir tamsūs vandenys sūkuriuoja, lytys daužosi viena į kitą ir, atrodo, kad visa upė kalba, vaitoja. O gal barasi su krantais ir prie jų augančiais karklais, kad jie neplaukia kartu. Ramiai žiemojęs Nemunas, lyg saulės pažadintas lokys, riaumoja ir galvotrūkčiais bėga kaip ir prieš tūkstančius metų vis ta pačia vaga ir ta pačia kryptimi į vakarus. Nesuprasi, ar piktuolis nori suskeldėjusiais žiemos gaurais kuo greičiau atsikratyti, ar, priešingai, pasipuikuoti prieš savo sužadėtinę Baltiją, kurią gal po dienos kitos jau išvys. Tikriausiai girsis – štai koks jis stiprus ir dosnus, visą kalną ledų atplukdė. Et, kas jį besupras, šiurpokas šiuo metu Nemunas. Geriau su juo elgtis pagarbiai, gėrėtis šiek tiek iš tolėliau. Ne vieną pavasarį Lietuvos upių tėvą teko dar labiau įniršusį matyti, viską šluojantį, kas tik jam po keliu bepasitaikydavo. Nieko nepagailėdavo: nei medžio, nei žmogaus, nei  jo namo.

Akys užkliūna už mažos ledo salelės baltutėlės lyties, kuri plakasi prie kranto, trinasi į purviną apspurusią velėną. Stebiu, o ausyse girdžiu graudžią aimaną, šauksmą:
– Karkle, švelnusis karkle, gal galėtum mane suturėti, dar dieną kitą palaikyti prie savęs? Aš bijau juodo vandens, bijau piktos srovės, kuri gali mane sulaužyti. O gal bus dar blogiau, išpurvins ir nugramzdins į tamsų dugną. Tada niekados jau nebūčiau tokia balta, skaisti, panaši  į danguje plaukiantį debesį. Man taip patinka debesys. Norėčiau su jais kartu danguje suptis, o ne šiurpiuose vandenys plūduriuoti.
- Ne, gerbiamoji, ne. Argi nematai, kad ir aš pats vos laikausi? Jūs, lytys, taip praeitą pavasarį mane lamdėte, kad aš per visą vasarą neatsitiesiau. Plauk, plauk kuo toliau nuo manęs, – sulingavo apledėjusios karklo šakos.
- Kad tik manęs ji nepaliestų, kad tik nepaliestų, – pabalusiomis lūpomis šalia sušnabždėjo apšarmojusi kraujažolė. – Pirmą kartą rytmetinis šaltukas mane taip nuostabiai papuošė, uždėjo deimantinius karolius, karūną, užgobė pačia balčiausia skraiste. Aš net vasarą, per patį lankos gėlių žydėjimą, neturėjau tokio puošnaus ir akinančio rūbo. O, kad ši akimirka būtų amžina, – bijodamas net virptelėti, kad koks nors deimantinis spyglys nenukristų, meldė dar vakar vakare buvęs pilkas pilkutėlis ir visai neišvaizdus kraujažolės stiebas.

Besiblaškanti lytis pagalvojo, jog būtų gerai šalimais nardančių ančių paprašyti, kad jos ją kartu pasiimtų. Tik argi pakeltų, paneštų? Pati jaučia, kokia ji sunki visa primirkusi. Be to, kažin ar antys suprastų, padėtų? Tikriausiai galvoja, kad kaip gerai, jog kietas ledas pagaliau suskilo, suaižėjo ir dabar greitai išplauks. Ak, kaip bus gera joms vėl laisvai plaukioti po visą upę, turkštis pakrantėje, ieškoti skanių dumblių, įvairių vikšrų, o tolėliau nuplaukus ir kokią smulkesnę žuvį pačiupti. Juk tikrai labai daug kam, tik be mūsų, tvirtų upės ledo šarvų, baigiasi šaltos žiemos badmetis.
Lyg suprasdamas lytį, mintyse ją drąsinau:
– Plauk, bailute, nėra ko bijoti. Plaukdama, kiek daug gražių vietovių, miestelių pamatysi. Gal net iki didelių Kuršių marių nuplauksi, o iš jų – ir į pačią Baltiją. Juk nėra lytims kito kelio, kaip tik paklusti amžinai Nemuno tėkmei, pačiam galingiausiam žemėje vandens ratui. Gal pasiseks, gal neteks ilgai tūnoti motulės jūros ar visagalio vandenyno gelmėse, o bus lemta pavirstu šiltu, lengvu garu ir kartu su broliukais debesėliais vėl, jau dangumi, atplaukti į mūsų kraštus. Juk niekas kitas tokių didelių ir nuostabių kelionių nepadaro kaip paprastas vandens lašas, niekas kitas tokių galių gyvybei, gamtai, visai žemei neturi. Sustingęs baltas ledo gabalėlis tikrai pasakiškai gražus, bet tai tik mažas, mažutėlis viso didžiulio vandens kelio tarpsnis, – galvojau, akimis lydėdamas visai sumažėjusią bailutę, tolumoje susiliejusią su kitomis tokiomis pačiomis savo likimo draugėmis.

*  *  *
Toli palikdamas Nemuną, aižėjančių ledo lyčių keliamą triukšmą, galvojau, kad ir mūsų, žmonių, gyvenimai, likimai kažkuo yra panašūs į pasroviui plaukiančias lytis. Bijodami ateities, kartais kabinamės už dabarties menkiausios vytelės, blizgučio. Nors ir svajojame pakilti aukštai, bet bijome ilgesnio ir sunkesnio kelio, vengiame skirti daugiau pastangų, daugiau darbo. Labiausiai bijome tos tamsiosios nežinomybės, kurią dažnas suvokiame kaip amžinąją nebūtį. O gal taip nėra, tai gal tik kelias pakilimui į ten, kur mintyse visą laiką ir norėjome būti. Jeigu tokį didingą kelią turi paprastas vandens lašelis, tai argi žmogus, kuriam didysis Kūrėjas padovanojo net  dalelę savo galių kurti, puošti pasaulį, jį daryti dar gražesniu, būtų palikęs mažesniu už patį mažiausią vandens lašą, pagailėjęs dar vieno, gal dar gražesnio gyvenimo rato? Ne, tikrai ne. Leidęs taip toli pažvelgti į viršų ir taip giliai žemyn, Kūrėjas mums, lyg paliko teisę rinktis:

kilti ar leistis;
kurti ar griauti;
duoti ar tik imti;
matyti ir džiaugtis ar vien skųstis;
ieškoti ar plaukti pasroviui;
mokėti būti kartu šviesoje ar vienam grimzti.

Ir kokie mes atplauksime į savo Amžinąją jūrą? Ar tamsūs ir purvini, o gal išsaugosim ir Jam atnešime žemės laukų, vėjų ir dangaus padovanotą baltumą?

2009-02-22