Tamsu.
Matau toli suspindęs kioskas:
Lyg karaimų gryčia
Stovi atvirais langais.
Už lango močia,
Tėvas neapšviestas
Kažką tarp kojų krapšto purvinais nagais.
Toliau,
Kur iš laiptinių grįžta vyrai,
Lyg luoteliu irkluojantys žvejai –
Žuvies nėra,
Bet kvapas, rodos, skiestas
Odekolonas – dar ne kvepalai.

Užeikim čia,
Kur motina prie lango
Vynioja savo šąlančias naktis.
Ji verpia šilką –
Skudurai pabrango,
O ir troleibusu lyg vyžom teks namo sugrįžt...
Ji tik Varinė Pasakų Verpėja.
Akla saviems,
O šiaip – išpūtusi akis.
Naktis tamsi,
Bet moteris nespėjo
Uždegt rankas
Ir tais delnais vaikams uždengt akis.

Štai tėvas –
Gelžbetoninis Artojas.
Išars dienas, šalikeles, kampus.
Savim uždengs artėjančias pagalves,
Nuvirtęs pakrūmėj –
Dėmėj, kur ligi ryto nepražus.
Gerumo pilnos
Tvirtos tėvo rankos.
Apglėbs – lyg šakėm į akis
Įsmigs
Ir pajuoduos iš laimės.
Aplink akis –
Tamsybėj švyturys!

Namie vaikai –
„Momento“ Piemenėliai.
Ganyklos jiems –
Maišeliai ir klijai.
Stropuoliai, rankdarbių kūrėjai
Išauklėti su meile ir randais.
Jei kažkuriam atlips burna,
Vadinasi tėvai kalti –
Blogai augino,
Lipdė per silpnai.
Tai ne klijai kalti,
Ne kiauras klynas.
Ko gero
Tu dabar blogai užklijavai...