Nesuprantu teismų, kai priima sprendimą
Pasaulyje rūšiuoti lietuvius,
Tartum ir vėl absurdiškai mėgina
Vienus paskelbt tikrais, kitus brokuoti.

Veidmainiai kartais paverkšlena,
Kad mūsų taip mažai, kad esam nuskriausti,
Kad negerai – vaikai palieka gimtą namą
Ir skrenda laimės paieškot kitoj šaly.

Žmogaus tokia, matyt, lemtis –
Laisvam ieškoti, kur geriau, kas nepatirta.
Taip jau yra visur. Ir mes – ne išimtis,
Ir mums pažint tolybių grožį skirta.

Skaudžių laikų, grobuoniškų karų rate
Per tėvų žemę ritos pragaištingos audros,  
Tad nežinai, oi nežinai, kas amžių tėkmėje
Istoriją, vardus kitoms kartoms išsaugos.

Būna, kada politikai, įstatymai ir nutarimai
Pakyla virš žmogaus ir sprendžia: leist–neleist.
Tik vieno – lietuviškos kilmės lyg kraujo –
Dar niekam nepavyko įsakymais pakeist.

Pasai ir dokumentai – popieriai formalūs,
Svarbiausia, ką laikai ir ką jauti širdy.  
Mylėti Lietuvą, jos dangų, žemę žalią –
Amžinoji teisė – liks visų mūsų prigimty.


2009-02-20