Suskambo žadintuvas. Koks ten žadintuvas – telefonas. Jeigu telefonas, tai ne žadintuvas. Jeigu ne žadintuvas, tai ir keltis nebūtina. Tačiau jis vis tiek įkyriai skambino. Žadintuvas telefone. Neiškentusi nuspaudžiau. O gal ir numečiau. „Rytas“, – pamąsčiau. Na, koks ten rytas, jei (čia tokia liaudies daina yra)... jei dar tamsu. Jei tamsu, tai ne rytas. Dar naktis. O gal net vėlus vakaras. Ką ten dabar suprasi, kai viskas taip greit kinta. Viena aišku – keltis nebūtina. Vyras švelniai pažadino. Įspyrė. Kur, nesakysiu. Bet ne ten, kur pagalvojot. Ir ne ten, kur vėl pagalvojot.  Na gerai – į blauzdą. Jei jau spardosi, tai darosi agresyvus. Geriau pasitraukti nuo tokio. Todėl ir atsikėliau. Tik todėl. Kur tas mano telefonas dingo? Be jo kaip be rankų, nors ir be rankų, tačiau kažkaip ištraukiau iš palovio ir pažvelgiau, kiek valandų. Tuojau pat pavirtau dešimtranke indų dievybe: iš karto tepiau sumuštinį, viriau kavą, netgi dariau mankštą, prausiausi po dušu. Išsiploviau galvą ir susimąsčiau minutėlę, o kaip protą išsidžiovinti? Tačiau, jei galvoju, tai su protu lyg ir viskas tvarkoje. „Cogito ergo sum“, – prisiminiau (filologyną baigiau), tik ką reiškia, nebežinau. Kažkuri iš mano rankų įjungė televizorių. O ten Vilkaitis kalba. Apie kultūrą. Jei kalba Vilkaitis, tai kultūra turbūt jau nebe kultūra, bet užrašų knygutė.  Kadangi tuo pat metu ir rengiausi, tai kilo problemų: kairė pataikė į dešinę. Rankovę. Nuo tokių kalbų kojos iš karto išnešė į mokyklą. Beje, ko aš ten skubu. Juk niekas mokytis nenori, nes mokytis niekada nevėlu, tai ko skubėti? Nebent pati iš mokinių pasimokyčiau. Kaip kortomis lošti. Ir dėl nieko nesukti galvos. Jei ji iš viso dar yra, dzin.