R. Tamošiūnaitė - Abukauskienė
                                                    
       Akmenėlio pasaka
         (žemės istorija)

Mažyti žemės akmeneli,
Toks apvalus, nugludintas, gražus.
Bet tu ne toks gimei.
Ką tu patyrei, kur buvai?
Tau Žemės gelmės, jos daina
Ten milijardus metų ošė.
O tu plaukei ir nardei ir skendai,
Kol Saulės šviesą išvydai,
O čia, va, ir mane tu sutikai.
Domiuos, iš kur atsiradai
Ir kokį kelią nuėjai.
Papasakok, kur kelevai,
Ką tu matei, ką tu veikei?
Bus pasaka. Pasekim ją.

Graži šalis tai buvo.
Šviesos, daug šilumos.
Aplink maži ir dideli.
Aš irgi didelis buvau.
Karalius kojas dėjo,
Mane jom šildė.
Tarnai paskui mazgojo.
Bet prakaitas sunkus jo buvo,
Kaip mintys, norai.
Vis turto troško.
Troškimą stengės suvaldyt.
Prispaudęs koja laikė.
Bet daug pagundų. Jos bujojo.
Karaliaus koją jos kilojo.
Dar metai savo darė.
Pasidavė, neatsilaikė.
Pakėlė koją ir tada...
Mes lėkėm, lėkėm, lėkėm.
Puikus tai buvo skrydis.
O ypač erdvėje.
Kokiom tiktai spalvom
Tada mes nežėrėjom.
Vieni kitus stebėjom,
Vis mainėmės, blizgėjom.
Tai buvo mūsų dienos.
Taip mums besidžiaugiant
Trauka atskriejo.
Kad čiupo mus glėbin.
Na, ir įdarbino tada.
Plušėjom išsijuosę.
Ko tik iš mūsų ten nedarė.
Ir ko tik nepatyrėm.
Bet sykį pajautėm,
Kad galim kilt aukštyn.
Šitos minties ir laikėmės.
Nelengvas kelias buvo.
Dažnai įstrigdavom.
Net sudėtis ir forma pasikeisdavo.
Ir taip išnyrom lig vandens.
O čia gan įdomu –
Jau mezgės dvi gyvybės rūšys.
Viena kad šveitė dumblą,
Kita – pati save.
Pabūgę nėrėme gilyn.
Vanduo pradėjo slūgti.
Išsitiesė gyvybės, žiobčiojo.
Sunku į jas žiūrėti buvo.
Atrodė, kad nugaišo.
Bet tuo metu
Dangus grūmoti ėmė.
Žaibai, garsai, kad pasipylė.
Su jais – lietus.
Gyvybės vėl krutėt pradėjo.
Ber dabar vienai rūšiai,
Kuri pati save taip mėgo,
Išaugo kojos
Ir ėmė ji lakstyt aplink
Kad net pasikeitė dangaus spalva.
O mums nuo tos spalvos
Blogiau tik pasidarė –
Pradėjom irti, gabalais trupėti.
Tuos gabalus – vanduo nešioti.
Paguldo kur į slėnį,
Smėliu užglosto.
Paspaudžia šaltis
Ir prislegia vanduo ledu.
Pagulim, pasapnuojam.
Tik pajunti, kad šaltis traukias
Ir mus į viršų kelia.
Čia vėl vanduo ridena.
Buvau pakliūvęs tarp sakų.
Per plauką tik neįklimpau.
Paskui jie sukietėjo
Ir mes supanašėjom.
Bet tiktai išvaizda,
O ne vidum.
Mane kaip gintarą pakėlė,
Ant kaklo pakabino.
Tikėjos pergalės svarbios,
Bet mūšį pralaimėjo.
Belaisvį suėmė, kankino,
Nuo kaklo nuplėšė mane.
Tai buvo bjaurios rankos.
Jos kraujo troško ir turtų.
Nuslydau į tarpelį.
Dabar girdėjau viską,
Ką žmonės veikė, ką kalbėjo.
Kaip narsiai savo šalį gynė.
Dažnai mane
Krauju ir ašarom ten laistė.
Bet kai nurimo audros,
Žmogus ne pilį –
Kitokį būstą pasistatė
Ir ant piliakalnio atjojo
Su šia vieta jau atsisveikint.
Mane arklys užmynė.
Į jo kanopą įsispraudžiau.
Stiprus tai buvo žirgas.
Jis greit mane iškratė.
Ir štai guliu aš prie Šventosios.
Kiek laiko – nežinau.
O kam jis man?
Jaučiu, kad mėgsti pasakas.
Paklausk kitų, papasakos ką nors.

2007 m. spalis 2 d.