Anais senais čėsais nutika taks nutikimas. Palei upį un didesnių kalnalių buva daug pilių. Tokia viena pilis buva ir pre mūsų. Joj gyvena karaliūnas ir turėja gražių dukterį. Ana labai mėga kvietkus. Kožnų dienų aidava pa lankas ir skindava kvietkus. Visa pilis buva iščiūstita ir pristatyta buketų. Vienų rozų ana atėja pievan, kur bernai pjove šienų. Karaliaus dukte insdaboja in labai gražų bernų. Jai anas labai patika. Pradžioj tikaja iš toli, a paskui jėme anu šnekint. Bernas permane, kad mergai patinka kvietkai. Anas jėme kožnų dienų pa buketų padavanot. Baisi meila prasdėja tarp biedną berną ir karaliūtes. Sužinoja karaliūnas, ape šitų meilų ir baisiausia supyka. Da karaliūte praše tėvų, kad laistų tekėt až šita berna. Ale karaliui buva sarmata išlaist dukterį až biedna. Anas buva apveizejis jau jaunikį turtingų.
   Karalius paraše gromatų jam, kad jau gali jimte karaliotį až pačių. Ilgai nelaukys, jaunikis atplauke upi didžiausiu laivu. Laivų pasistate pre pat piles. Matai, ta pilis stavėja un krunta upes. Sugužėja visa svita in pilį. Karaliūnas velyja pašaukt karaliotį. Tarnai visur išješkoja, ale niekur nerada.
    A pasroda, merga pasislape pušinėlį ir jėme raudot, net kriokdama. Jas ašaras išplove didžiausių duobį. Toj dabėj iššoka šaltinis. Merga teip raudoja ligi vakara. Pra šalį ėja Vaidyla. Anas pamate raudančių mergų pre šaltine. Vaidila mergai pasake, kad tai ženklas devų ir patare tapt vaidilute.
   Karaliūtei patarimas patika, mat nenarėja būt nemylima vyra pati. Be ta žinoja, kad niekas negali nubauste nei Vaidylas, nei Vaidilučių. Ale matai da žinoja, kad jai paskirta jaunike širdis linkus ne pre meilas, ale pre turtų. A take žmones, kaip akmeniniai. Jam neraikėja tas mergas, a raikėja jas turtų.
   Karaliote tapus Vaidilute ilgai mislija ape jai skirtų jaunikį. A skirtasis jaunikis ilgai lauke jas grįžtunt. Vienų rytų išėjis laikan iš piles, pamate, kad ja laivas akmeniu pavirta. Anas buva panašus in didelį valtį, tik akmenynį. A aplink buva pribarstyta mažesnių akmeniokų. Jaunikis suprata, kad tai ja svita. Bestavėdamas pajaute, kad ir anas akmenu virsta. Matai, kena dūšes akmenynes, tas ir akmenu pavirsta. Taip karaliote neteka abejų jaunikių.
   A ir dabar tebėra tas kalnas. Pre ta kalna stovi akmenyne valtis. Pra šalį teka \"Švintoji\". A toj vietaj, kur karaliote raudoja kriokdama yr šaltinis. Anu mes vadinam \"Krakulas\" šaltiniu. Saka, kožnų pagyda šitas unda. Kaip nepagydis, jag anas iš ašarų nekaltas mergelas.