Tylos sargai - eglaitės išsirikiavusios eile
Niūniavo dainą pūgoje.
Bosu joms pritarė pasviręs senas gluosnis,
Visai šalia trambonu skambėjo uosis.

Ilgais spygliais pušaičių griežė smuikas,
O pikolą vos nesudaužė smilgas.
Joms nuolankiai lingavo pilkas kietis,
Visai nudžiūvęs braškėjo kmyno skėtis.

Pūga didžiosios eglės taip viršūnę supo,
O kadagių eilė prie kelio klupo.
Žibinto girgždesys skambėjo klaikiai,
Nors tyloje jis supas taikiai.

Atrodė tuoj sušoks įmantrų tango
Senoji obelis prie lango.
Galingą muziką girdėjau aš pūgos,
Išeikit paklausykit jos.

Tik akmenėlio buvo gaila,
Plika galvelė, nuoga krūtine.
Nudraskė rūbą jam pūga,
Pavirtusia į ledą širdele.

Iškėlusi rankas sukausi aš...
Ant veido krito šaltos snaigės,
Paryčiais pūgos linksmybės baigės.
Veidu riedėjo ašaros, vis vien ilgėjaus vasaros.