Ar tu atminsi, kaip viduržiemio sniege
Klūpojome prie avilio su geranoriška viltim –
Gal viduje dar krebžda jo saldi gyvybė?
Žiūrėjau į eglišakėm nuo vėjų pridengtas lakas,
Į tavo kaktoje šauktuko formos rūpesčio įspaustą raukšlę,
Mąstydama, kas tas gyvenimo medus?
Štai namas – mūsų žmogiškasis avilys,
Mes glaudžiamės jame nuo vėtrų ir speigų,
Čia mūsų kūno penas ir jaukumas guolio,
Tačiau prie duonos kasdieninės lašas meilės
Įkvėps kitų – jau žmogiškų – jėgų...
Juk ne buities rakandai tam name brangiausi,
Kai iš kelionės grįždamas regi pažįstamą peizažą,
Bet šiltas išskleistas glėbys,
Kurian įkniubdamas tu parneši namo nektarą...