Išgirskim kalbą tą, kurią girdėjom,
Kai mums mažiems kalbėdavo tėvai.
Kaip dainoje, kaip pasakoj virpėjo
Jų žodžiai – krintantys lašai.

Paimkim žodį tartum rūką
Palaukėj liepos vakare,
Arba nuskintą pienės pūką
Marškonio vėjo dvelkime.

Kuždėkim žodį saldų saldų,
Lyg bučinį, lyg ryto miegą,
Lyg mylimosios tartą vardą,
Kai pirmąkart pažįsti IEVĄ.

Ištarkim žodį tikrą, aiškų,
Kad jį visur visi suprastų,
Pasiuntus tolimiausiu laišku,
Jame vien šilumą atrastų.

Suraskim žodį talpų minčiai
Ir atvirą gražiausiam jausmui,
Kad įžeistąjį nuramintų,
Draugystės juostą vėl išaustų.

Pakelkim žodį – aštrų kardą,
Jeigu teisybę tektų ginti,
Arba Tėvynės brangų vardą
Pasauliui reiktų vėl priminti.

Tiktai neimkim žodžio pikto
Ir svetimo tikrai nereikia,
Jeigu ir kas beatsitiktų,
Savo kalbos lai nieks nepeikia.

Parinkim žodį skaidrų, tyrą,
Į dainą, sakmę jį įpinkim,
Lai atsilieps ji aidu girioj...
Ir sau širdyje užrakinkim.


2009-02-12