Aš skroblas, užaugęs pakriaušėj prie Nemuno vingio,
Tarp alksnių, lazdynų ir ievų baltų,
Gailėjo gegužė man metų laimingų,
Lakštutės nesuokė tarp mano šakų.

Aš skroblas, ne ąžuolas, netgi ne beržas,
Viršūnės man jų per aukštai, per aukštai,
Praėjo pavasariai, naktys bežadės,
Ir nieks nepasakė, kur mano žiedai.

Aš skroblas, nuo metų sugrubęs, šiurkštokas,
Svajones palikęs tamsiems vandenims,
Kalbėt su žole tyliai tyliai išmokęs,
Bandau atkartoti jų gėlą širdim.

Aš skroblas, manęs bet kam nenulenkti,
Nepalaužt piktiems vėjams, klastūnėms audroms,
Sutiksiu geresnę ar blogąją lemtį
Tiesus, išdidus, akimis atvirom.

Tiktai po žiemos, kai viliokė baltoji
Žiedų kekėmis vėl gegužy linguos,
Gal taip bus, kad lig ryto rymai ir galvoji,
Kaip nueit nors sapne iki jos,
                                         mylimos.

Aš skroblas, man tolių šviesių ir beribių nereikia,
Pakanka šios žemės, dangaus, jo lietaus,
Jei linksma, kai giria, ir liūdna, kai peikia,
Tai toks jau likimas
                                medžio-žmogaus.

2009-02-11