Karštos ašaros riedėdamos skruostais pavirto į ledą ir nukritusios ant stiklinių grindų sudužo. Einu per jų šukes. Nebejaučiu skausmo.
Kraujuojanti širdis tyliai dejuoja, o aidas atkartoja ją garsiu juoku. Skausmas atrodo juokingas... kol jo nejauti.
Virš nerimo plazdenanti ramybė nusileis, kad paduotų jam ranką, apkabintų... ir dingtų.
Mintys pilnos neapykantos, kuri seniai jau iš mano galvos išstūmė džiaugsmą, meilę ir švelnumą. Na ir kas?
Juokiuosi liūdėdama ir verkiu, kad pajusčiau skausmą. Smagu...