Mes esam lemputės:
(dideli sietynai – šeimos),
degam ir gęstam
skirtingi
šaldytuve ir virtinoj.
Kiekvienas turim po siūlą,
kai kurie po gaubtą:
prie manęs kabo megzti varpeliai,
jais skambina ryža katė
ir meta ant grindų.
O žiemą degam daug skaisčiau
šalty
ir būna baisu,
kai dingsta elektra –
trumpas jungimas
(išmuša saugiklius
nuo per didelės įtampos),
jiems dažnėjant
mano siūlelis
aižėja,
aižėja –
trūksta.
Atšąlu:
moiros mane nukirpo
ir kibirkščių nebėra.
Vakarėja
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2009-02-26 09:03:24
Baisiausia yra tai, kad lemputės neremontuojamos.
Vartotojas (-a): paguodos giesmė
Sukurta: 2009-02-11 09:31:16
Įdomus. Dėstoma paprastai, aiškiai, be nereikalingų vingrybių.
Vartotojas (-a): Pabusk
Sukurta: 2009-02-10 21:12:35
O man patiko,lyg buciau as toji lempute,nesvarbu kur- ar saldytuve ar vitrinoje.
Anonimas
Sukurta: 2009-02-10 20:18:31
Paskutines dvi eilutes pridengiu piršteliu. Mintis labai puiki, dėstymas nuoseklus ir įsukantis norus tapti generatoriumi - nebe lempute :)
Anonimas
Sukurta: 2009-02-10 19:46:29
Vos vos pagryninus bus puikus darbelis! Ryža katė priminė J. Ivanauskaitės...