Keliai

Santrauka:
Vaikystės nostalgija
Tai platūs, tai siauri
Keliai į tolius veda,
Keliai nepažinti
Svajonę naują žada.

Visais keliais ėjau,
Visais dar noris eiti,
Tik kaip surast, kuriuo
Vaikystėn man pareiti?

Tegul, lai basos kojos
Kely dulkėtam skęstų
Ir žalios gluosnio šakos
Vėl pasaką pasektų.

Prie gimto namo vartų
Minutę pastovėčiau,
Kol durys prasivertų
Trobos, o gal ten, klėties?

Tarp jų balta skarelė,
Išplaukus lyg iš pieno,
Tik liūdesys taip gelia...
Negrįš, negrįš tos dienos.

Nėra dulkėto kelio,
Seniai jis po asfaltu,
Nesuboluos skarelė,
Ir niekas čia nekaltas.

Keliais, takais išeinam
Saulėtoje jaunystėj,
Kai smilkiniai pabąla,
Vėlu, vėlu jau grįžti.

Žmonių keliai skirtingi,
Pilni duobių ir vingių,
Tik ten, naivioj vaikystėj,
Jais būname laimingi.
skroblas

2009-02-10 07:55:23

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Anonimas

Sukurta: 2009-02-10 13:35:32

Nostalgiškas. Reikėtų atsisakyti bendrašaknių žodžių suplakimo tame pačiame posme, kad ir dėl rimo.

Vartotojas (-a): Žaneta

Sukurta: 2009-02-10 12:40:51

Tikrai sugrįžau į vaikystę tavo keliu.

Vartotojas (-a): Ažeras

Sukurta: 2009-02-10 09:01:06

Malonus tradicinis, tik dar kiek daugiau lengvuno norėtųsi ir kad žodžiai „eiti“ ir „pareiti“ nebūtų rimuojami.