A tāva puomietie da tebier ta meluodėjė -
Kap tėrpst špoulēlė sēna kalvarāta?
Vo gal tik monėi ana tėik pavuodėjė,
Ka ni rokoutėis nebtorio okātas?

Atruoda, šimtus mētu saulė buovėjės:
Už kūtės pātek - leidas už oblādės.
Vo aš, ėiškuodams tuokiuos pat užuoviejės,
Tep ė nuspruogsio, nieka neatrādės...

To vakarė ateisi, pėina atsigierosi,
Kap vėsumet, pri paskotėnė ousė.
Veiziesio i tavi - ė vėskou čyrā vierysio,
Kon apie meilė mon bepamalousi.

Ė vėsa vākara, parējės nomėi, švėlpiuosio...
Vo rytmetie, so saulė atsikielės,
Pajosio: vielek išnėrau iš kėlpas
Ė liousos tebeso - kap margs paukštielis!

Šėrdēlės vedoms nebgėrd tuos meluodėjės,
Vo je gėrdiejė - anuos nesoprāta.
Pakalniou rėit ė traukas pėlkė žuode -
Kap ta špoulēlė sēna kalvarāta...