Antras laiškas JAI arba Ko bijo jauna moteris

Santrauka:
Laiškas-nelaiškas. Vienai ir kiekvienai. Tau ir man. Moteriški svaičiojimai
Na, ir kas gi Tau atrodo labiausiai neįtikėtina? Jau sugalvojai? Spėju, atsakymas prasidėtų žodžiais:
(pa-) BŪTI...             │
(pa-, ap-) TURĖTI...    │───> kažkuo, kažką...
(pa-) DARYTI...         │

O ko Tu bijai? Esi jauna moteris, ar jauna moteris kažko bijo? O taip! Ir gana daug ko!
Bijo nespėti, prarasti, suklysti... Labiausiai – klaidingai pasirinkti. Ne tik meilėje, bet ir visuomeniniame gyvenime. Investuoti ne ten, kur reikia. Ir ne apie finansus čia eina kalba. Ji bijo skirti savo sunkiai uždirbtus pinigus kūno grožiui puoselėti ir vėliau suvokti, kad sunyko smegenys ir širdis nebeatskiria „gėrio“ nuo „blogio“. Ir bijo, kad naujai pasididinta krūtinė ar naujo atspalvio (balto su baltais atšešėliais) plaukai taip nebedžiugins, kaip atrodė prieš žengiant šį žingsnį.
Jaunai moteriai atrodo, kad jai po kojų – visas pasaulis. Kam reikia mokslų, jei turiu tooookią figūrą? Toooooookias akis ir įdegį kaip iš Maldyvų. Aš neprapulsiu, juk net Yva dainuoja, kad esu „graži ir be diplomo“. O kas gali geriau suprasti jauną moterį nei mūs brangutė visų šiandieninių „vertybių“ iliustracija, mergina-barbė Yva? Ir visai nesvarbu, kad turi tėvą garsų ir protingą žmogų. Dėl to Tu nesi apsaugota nuo protinio nepakankamumo arba, kaip kalbėjo viena protinga mergina, „jausmų atrofijos“. Ir tai blogiau nei „fizinė atrofija“. Bet jei šito scenarijaus Tu nebijai, reiškia šis laiškas ne Tau. Rašau toms, kurioms įdomi kita barikadų pusė. Kurios nori įkišti smalsų „snukutį“ į uždraustą zoną, nerizikuojant savo audinės kailiuku.
Kai Tau kai kas įdomaus nutiko, buvai plėšoma įvairiausių jausmų, ėjai į bažnyčią, žarstei savy visas egzistuojančias emocijas, bet kaltės taip ir neaptikai. Tad ko čia inkšti? Juk turi teisę vieną kartą suklysti. To err is human, to forgive divine. Iki Dievų Tau dar toloka, tad klysk į valias. Be to, dar reikia išsiaiškinti, ar apskritai tai buvo klaida! Jis Tau juk sakė, kad „Tai tiesiog gyvenimas, ir tiek. Nesijausk kalta“. Nesureikšmink ir nesusireikšmink. Dabar jau gali tai pamiršti arba galvoti, jog tai buvo tik sapnas. Nors aš Tavo vietoj nepamirščiau to.
Ir dar. Jauna moteris baisiai bijo susigadinti reputaciją. Vaje, vaje, kas bus, jei mane pamatys nepasidažiusią arba su sena striuke? Nesvarbu, kad tik išnešei į konteinerį išmesti surūgusių raugintų agurkų stiklainio. O jeigu mane pastebės valgančią hamburgerį, nors dirbu organizacijoje „Sveika mityba“ arba „Kova su GMO“? GMO, ne NSO. Nes NSO, priešingai nei GMO – mūsų draugai. Kad nesuprantam jų kalbos, dar nereiškia, jog jie priešai. Juk ką guguoja kūdikiai irgi nesuvokiam, bet už tai nevadinam jų neatpažintais skraidančiais objektais...
Dar Ji bijo pasakyti „ne“. Kas bus, jei pasakysiu „ne“ viršininkui, kai jis paprašys padirbti viršvalandžius? Arba net savaitgalį? O žinai, kas bus, jei atsakysi „Taip“? Tai ims kartotis dažniau ir dažniau. Plius – Tu prarasi galimybę ieškoti svajonių darbo (nes laisvu laiku dirbsi viršvalandžius). Šiais nuostabiais laikais, labai tikėtina, kad alga tikrai smarkiai nepakils. Bet blogiausia – kad šefo akyse įgysi pataikūnės ir bestuburės reputaciją. Ta, kuri pasakys: „Atleiskite, bet norėdama dirbti visu pajėgumu pirmadienį, turiu ilsėtis savaitgalį“ išloš daugiau. Jei ją išmes (pagal Darbo Teisės kodeksą be priežasties tai padaryti praktiškai neįmanoma), tai ji galės tik džiaugtis, kad pagaliau atsirado proga pradėti kažką nauja. O Tu, mano varguolėle, darbuosies galvos nepakeldama ir pamiršdama, kas yra sielos ramybė, poilsis, flirtas, gundantis žvilgsnis... Pro aprasojusius akinius žvelgiančios apsiblaususios akys nėra pats patraukliausias reginys. Viskas, ką pasakiau, negalioja tik tuo atveju, jei dirbi savo Svajonių darbą. Tada atleistini visi viršvalandžiai ir lindimas be muilo. Vardan svajonių posto, kuriame atsiskleisi kaip asmenybė, padėsi kitiems, tobulėsi, būsi laiminga, leidžiama šiek tiek pagudrauti. Tik nebijok sakyti „Ne!”
Gyvenimas yra per trumpas, kad eikvotum jį būdama su žmonėmis, kurie nenori su Tavimi būti. O ypač su tais, kurie Tave smukdo. Kuo greičiau pasiimk popieriaus atplaišą ir pasidaryk tokių nemalonių asmenų sąrašą, pavadindama ryškiom raidėm PERSONAE NON GRATE (nepageidaujami žmonės). Jį galėsi įsirėminti. Matomoje vietoje. Nenustebk, jei į jį panūsi įtraukti keletą gana artimų žmonių. Nebijok, tai ne Tavo širdis šventvagiauja, bet pati siela kužda teisybę. Siela meluoti nemoka. Ji taip užprogramuota. Širdis gali kartais suklaidinti, nes pačios ją dažnai apgaudinėjam, mėgindamos įrodyti, kad „nepaisant to, kad jis mane muša, apgaudinėja, žemina, esu su juo laiminga“. Dievaži, mergele, paskambink į Valstybinę Lietuvių Kalbos Komisiją ir liepk pakeisti žodžio „laimingas“ apibrėžimą, nes pamanysiu, kad esu labai labai nelaiminga! Mamma mia, manęs nieks nemuša,  vyras ant rankų nešioja, o draugai gerbia. Tai tada geriau klausyti sielos. Nenustebk, bet taip yra, kad patys artimiausi žmonės mus priverčia atsisakyti svajonių (apeliuodami į sąžinę), sulygina su žeme, kai norim kilti aukštėliau, ir nepalaiko, kai to labiausiai reikia.
Ką daryti su sąrašu, sakai? Išmok jį. Ir nemanyk, kad siūlysiu tuos žmones išbraukti iš gyvenimo. Oi, ne! Tik susikurk sau tokį gyvenimo scenarijų, kad jie tevaidintų dekoracijų vaidmenį. Suprask, kad be š..., į kurį įmynei šįryt, nesuprastum, koks malonumas yra basomis bėgioti po švarų pajūrio smėlį. Be smarvės, sklindančios nuo organinių atliekų konteinerio, pamiršto išvežti aną pirmadienį, Tu nesugebėtum mėgautis bažnytiniais smilkalais ar pajūrio gaiva, galiausiai, be pigios plastmasės ir skurdaus, garsiai žvangančio eksterjero (čia ne šuniuko veislė), nepajaustum, koks vertingas porcelianas ir kaip malonu būti su nuoširdžiu, jaučiančiu draugu. Arba su protingu vyru. Kuris Tavęs ne nori, ne geidžia, ir ne trokšta, bet kuriam Tavęs reikia kaip oro, kuris be Tavęs – kaip nulis be vieneto, ir kuriam Tu – mūza. Kuriam sekasi, kai Tu šalia, kuris randa naujų įdėjų savo verslui plėtoti, kada žino, jog turi Tave (nepasaint to, kad Tavęs turėti negali niekas), ir galiausiai, kuris pamiršta, jog reguliariai vartojo „Cialį“, vos Tave prisiminęs. Jame, įsivaizduojant Tavo veidą, užsidega gaisras. Jis, būdamas su Tavimi, jaučiasi eržilu, o po to – kačiuku, kuriam reikia Tavo globos, žodžių, koks jis stiprus, žavus, pajėgus, kaip Tau buvo gera, ir kaip Tu be jo negali. Taip, tai yra vertybė. Nes tai jis be Tavęs negali. O su Tavim gali.

Nagi!

Kodėl save nuvertini ir neišeini pasilinksminti? Naktiniai klubai tik naktinėms plaštakėms? Ne, nebūtinai. Tu nueik pasižvalgyti. Neišsiskirk iš minios, jei nenori. Nueik kaip stebėtoja. Garantuoju, išgirdusi mėgstamą dainą pati imsi nejučia šokti. Nemėgsti gerti? Nusipirk kavos. Pamatysi, kaip žaviai Tau nusišypsos barmenas, pavargęs nuo flirtuojančių barbių, kai vietoj dvigubo “atsuktuvo” ar “fizzo” paprašysi cappuccino. Cukraus pakelius, atneštus ant lėkštutės prie kavos, įsimesk į rankinuką. Pravers, kai teks bendrauti su kokiu nuobodyla. Slapčiom galėsi susiberti į burną. Gliukozė kelia nuotaiką. Taigi siurbčioji sau tą kavą, ir užsimanai pas nykštukus. Būtinai ten nueik! Bent keletą kartų. Ten vyksta toooks gyvenimas, kuris vainikuoja visą pasibuvimą klube. Įeisi tiesiai į kryžminę penkių purškiamų kvepalų buteliukų srovę. Nepamiršk, kad nuėjus į wc reikia ne gamtinius reikalus atlikinėti, o pasidažyti lūpas, susikamšyti iš ankšto korseto sprūstančias krūtis ir pasitaisyti blakstienų tušą. Na, ir pasikvėpinti, aišku. Kuo daugiau, tuo geriau. Kalbu kaip prakaitu dvelkianti, kojų neskutanti feministė? Nebijok, man įėjus visos sužiuro plėšriais, rujojančių patelių žvilgsniais. O aš net ne blondinė! Matai, ką reiškia žėrinčios akys ir natūrali šypsena. Dar jei pasportuoji karts nuo karto, tai iš vis gerai. Dėl to mano vizitas šioje nykštukų šalyje apsiribojo penkiomis minutėmis. Mielai būčiau pabuvusi ilgiau, na bet nebetvėriau kalbų apie prastą naują soliariumą, apie naują pardę, kur Versace džinsai kainuoja „tik“ dvi „štukas“, apie „aną berną“, kuris taaaip žiūrėjo ir labai gali būti, kad pasikvies vakaro pratęsimui. Kaip faina! Man tai nieks nepasiūlė pratęst vakaro už klubo ribų... Na, bet kaip sakiau, mano plaukų atspalvis per šviesmetį nuo peroksido. Taigi, enjoy Your life. Aš prisimėgavau. Flirtas nieko nekainuoja. Moteriška magija yra nuostabus gyvenimo žaismas, duotas mums, kad pačios jį atrastume ir tinkamai panaudotume. Pagalvok, ką darytum, jei turėtum Meilės vaistus numeris 8? Čia tie, kur pasipurški į burną, ir pakalbėjusi su vyru, jį priverti Tave pamilti. O man tokių net nereikia. Supranti, juos atstoja sąmojis, akių kontaktas, žvilgsnio gilumas, nebanaliai lengvas pašnekesys, ir dar keletas ingredientui, kuriuos pasilieku sau. Gali pamąstyt. Pasufleruosiu, kad tai ne bazilikai.

Neini į Operos ir baleto teatrą (nors svajoji nuo vaikystės), nes neturi gražių rūbų? Arba nėra kas palydi? Man Tavęs gaila. Apsirenk juodą suknelę, pasipuošk draugės dovanota originalia sage, plaukus susisuk suktukais ir drožk tiesiai ten! Viena! Juk Tu pati esi puošmena, tad kam Tau aksesuarai? Nori inkaro po kaklu? Eik ten su tuo, kuris to nenori. Kuris mieliau spardytų kamuolį arba sėdėtų bare. Ir susigadinsi ne tik vakarą, bet ir visą savaitę. Nuėjusi viena, galėsi laisvai, netampoma už alkūnės (esą nuobodu) apžiūrėti parodas antrame aukšte, nusipirkti baleto programėlę (niekas nepurkštaus, kad išmetei penkis litus į balą) ir ramiai, atsipalaidavusi stebėsi reginį, išplaukiantį Ofenbacho laivelį ir įspūdingąjį „Barcarolle“. Arba „Gulbių ežerą“... Negalvosi apie išorinę tuštybę, ponias vakarinėmis suknelėmis ir makiažais, užgožiančiais Kinijos cirko klounų žavesį. Galėsi būti savimi. Nenustebk, jei inteligentiškos išvaizdos vienišas baleto stebėtojas Tave atsargiai užkalbins. Nepasimesk. Turi, ką pasakyti. Ir nesistenk atrodyti protingesnė, nei esi. Ir taip esi perliukas, tuo ir įdomi.
Nepamesk savęs, nes myliu Tave.
Mūza Erato

2009-02-08 17:24:28

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Mūza Erato

Sukurta: 2009-02-12 13:13:51

Ačiū ir už tai ;-) be nuobodžiaujančių skaitytojų nebūtų ką viekti Rosamundai Pilcher

Vartotojas (-a): apideme

Sukurta: 2009-02-12 11:12:28

Norėčiau ką nors gero autorei parašyti, bet deja deja nėra ką... skaitant apima gilus nuobodulys.

Vartotojas (-a): Mūza Erato

Sukurta: 2009-02-09 22:04:52

Zirzulei: jei šitaip pagalvojai, paskaičiusi laišką, vadinasi, gali būti laiminga:) Tie džinsai - tik metafora:) ačiū už palaikymą

Vartotojas (-a): Mūza Erato

Sukurta: 2009-02-09 18:08:18

Kai išleisiu knygą, galėsite stovėti eilėje prie autografo. Matyt svetimas Jums šiuolaikinės jaunos moters gyvenimas, tad ir sunku suprasti tuos reklaminius bulvarus. Gyvenimas - tai ne tik aukštos materijos ir dvasiniai svaičiojimai. Tai - ir tuštybė, ir purvas, ir nebranda, ir piguma, ir dar daug kas. Tik per tai (arba pro tai) praėję galim sakyti, kad neįdomu.

Man pavyzdziui viskas įdomu.
Ačiū

Anonimas

Sukurta: 2009-02-08 22:59:56

Tekstas liux.
Tik galvoju, kaip jaustis ? Ar, gavusi šį laišką, turėčiau išmesti džinsus už dvi "štukas", ar juos mūvėdama pasijusti nelaiminga ? :)