A žinat kas tikram panevežieč sunkiausia? Tikre neatspėsit. Na ta durn bendrine kalb, ta Dieva kurone an mūsų galv. Vos tik panevežiets isižioj iš kart aišk iš kuria krašta, niekaip nepaslėpsi. Ana mum kamuoj nuo pat pradinių klasių, ypač gal mani. Mat aš ir teip pasiuts buvo. Nekenčio jokių taisyklių. Ypač kirčiavima ir rašybas. Vis mūsų klase tokia gal buva. Ale užtat išejam į mokslų daktarus, visakius ti gydytajus ir panašė. Kaip kurie vidurini ir aukštuji pabaige, katrų bendrine kalb nepribaige.Aš tė vėlio angl kalb baigio, ana labė į panevežietišk panaši , ti man lengvė sekes. Bet tiek jau ta. Daba ta istorij.
Nu žodž, buva mūsų klasej toks Aleksiuks. Toks viss lies, kūds, pasišiaušis, amžinai rašaluots, su snargl panosėj. Adaptuots, kaip daba sakytų. Anas neilgai tepabuva, paskum gal jį kur išveže, ale ji visi ilgam prisimine del viena dalyka. Vienu kart kai buvam gal kakie trečiok a ketvirtok tai mūsų mokytoj pakviete jį prie lentas ir saka gražė:
- Išasmenuok, Aleksiuk, žodį „varlė“
Nu, Aleksiuks snarglį nusibrauke su rankov ( anos ir teip buva murzinas) ir eme rašyt net kreid trup, vis‘s išsiteplioje. Mes, aišku irgi viskū nusrašinėjam, negi patys galvosim. Pa kelių minučių mokytoj saka:
– Na, Aleksiuk, skaityk, ką parašei.
Aleksiuks stov viss išraudis kaip virts vežys, suprakaitavis viss, teip vaiks stenges, šitiek priraše, ir atskvėpis eme skaityt: „varla, varlas, varly“. Teip kaip būva parašis. Tiesa, aš da klaidū pamačio – anas ant žodžia „ varly“ ant tas „ y" da nosinį buva prilipdis, ale gal teip ir reikėje, kas ti žina, tai rankas ir nepakėlau. Pažėjau, kad vis sėdi, tyli, tai nigi vien kelsiu, da gi aš ne durn. Pagalvojus ir aš teip pat pataisio pas sau sasiuviny. Kas ti žina, tas nosines, kur jas ti dėt, a kur ne, mum, panevėžiečiam, vienodai roda.
Nu mokytoj, išgirdus tokį skaitymą tik galvu papurte ir atsdūsūs tare:
– Sėskis, Aleksai... Pažiūrėsim, kaip kitiems sekėsi.
Pradėj ana visus pa vienu prie lentas kviest. Ale mes visi tai kaip viens, negi atsliksim ir visi tik rašam: „ varla, varlas, varly.“ Da su nosini ant tas „ Y“. Teip vienas, antrs, trečs, ketvirts, penkts... Mokytoj jau pati raudon‘ pasdare, mislijam, kad jai gal jau blog daras, kad tik neapalpt, paskum da gaivink tokiu. Pakviete ana ir mani. Nu ir aš neatslieku. Ir aš „ varla, varlas varly...“. Mokytoj tik nubala ir saka:
– Laima, tavo tėvai mokytojai, ir tu taip pat rašai?
Nu aš ir rėžio teisybi:
– Nesavarb kad anys mokytoj moklykloj, ale namie ir mes teip pat kalbam. Visi gi teip kalb Paneveži, ko jūs noret? – ir pasakio. Kaip nukirst. Trumpė drūtė.
A mokytoj ,akis išverts,kad droš atgal:
- Nebegali aš su toki gluš klasi dirbt , aikit jūs visi pu velniu! – Ir kad čiups žurnalu nuo stala, kad leks iš klases raudodam. A mum net lengvio pasdare – ir ana panevežietišk mok, pasroda. Ir ana maž sava?