Nežinau, ar todėl, kad jis arabas, o aš lietuvė, ar dėl ko kito - mes neradom bendros kalbos. Nesusikalbėjom. Praėjo trys valandos, temo, negana to - kaupėsi lietus. Miškas, laukai, kažkokie apleisti pastatai, kurių lig šiol čia nebuvau mačius, nors atrodė, kad tas vietas pažįstu geriau nei vietiniai. Vaizdai lėkė, lyg pro metro stiklą. O jis vis bėgo, nesidairydamas, greičiau ir greičiau, tarsi žinodamas kur; turėdamas tikslą. Tą akimirką nekenčiau jo taip, kaip tik įmanoma, o gal neįmanoma. Bandžiau jį stabdyt. Tempiau arčiau savęs, su vis didesniu įniršiu ir nuožmumu. Nieko. Paleidau visą garsą iš gerklės, isteriškai daužiau jo nugarą, prakirtau iki kraujo. Dusau iš pykčio.
        Nežinau, kiek laiko praėjo. Praradau laiko nuovoką. Pradėjo lyti. Abu kiaurai permirkom. Jis ėjo. Tylėjau aš. Tikriausiai jau ilgai. Tamsa. Šalta. Kažkas mūsų jau seniai ieško. Nebesvarbu. Pavargau labiau už jį. Pasidarė liguistai ramu.  Apsikabinau jį su visa jėga. Iki skausmo. Atrodė nustojau kvėpavus. Užsimerkiau. Dar niekad nebuvo taip gera. Mūsų judėjimas įgavo švelnų, bet griežtą ritmą. Tapom siamo dvyniais. Vėjas nebetoks šaltas - mąsčiau.
       Tolumoj švietė miestelis. Mes grįžom - pagalvojau su liūdesiu.
        Ką tada sau galvojau, kai vyras įbruko vadeles man į rankas ir sakė, kad arabų žirgai turi riestą nosį? Turbūt šypsojaus, žiūrėdama į stiprų gyvulį. Tiesą sakant, iki šiol nesuprantu, kame tas nosies riestumas. Žinau tik tai, kad dabar mes vienas. Ir nieko jau nebus daugiau už tą vėją, ledinį lietų ir šilumą po mano kūnu, judesio ritmą įaugusį į kraują. Dabar, mano akys - jo akys, jo laisvė - mano laisvė.