- Čia tau ne Amerika, - pasakė taksistas, krapštydamas aiškiai kažkokį gėrį iš nosies, nes burna išsiviepė iki kairios ausies, atidengdama auksinius dantis taip, tarytum jo paraudusiame snuky būtų skerspjūvis.
Puikiai žinau, kad čia ne New York. Turiu galvoj, nagi, pasižiūrėkit pro langą; bet nieko nesakiau, nes seksuolis su plaukuota mačo krūtine, kyšančia iš kažkada buvusių baltų marškinėlių, aiškiai norėjo pratęsti pokalbį. Pokalbį, kurio nebuvo; visą kelią tylėjau, lyg nesuprasčiau kalbos, kuria jis šneka.
Buvo velniškai karšta. Atrodė, kad prilipau prie sėdynės. Tarsi meno kūrinių vertintojas muziejuje tyrinėjau sėdynių apmušalus, pirštų antspaudus, paliktus ant langų, išdėliotus taip, tarsi kažkas iš čia desperatiškai būtų bandęs pabėgti. Kad tik mūsų žvilgsniai nesusitiktų veidrodėlyje, ant kurio beviltiškai suposi geltonpilvė pasikorusi beždžionėlė.
- Kaip ir atvažiavom, - man pasirodė tas gergždintis balsas buvo iš dangaus, negalėjau patikėti savo laime; atrodė, jog mes važiuosim visą gyvenimą. Staigiai susiradau piniginę.
- Prašau, - beduodama pinigus, paliečiau jo šlapią delną - tai buvo paskutinė šlykštybė toj pradvisusioj irštvoj. Trinktelėjau dureles.
Atrodo pirmą kartą per šiandieną įkvėpiau. Tai buvo tikras oras, nuvilnijęs liepų plokščiais lapais tiesiai į mano šnerves. Palaima. Atsisukau į vitrinos stiklus nugara, pasižiūrėt, ar kiti irgi gali pamatyti tai, ką aš jaučiu: džinsai buvo tiesiog prikepę prie užpakalio. Ne. Pastebėjau savo šypsnį lange. Bjauru: ar aš nusišypsojau, kaip jis? Pamirštam. Reikia skubėt.
Miestas buvo ramiai nusiteikęs. Dėliojau žingsnius šiltu šaligatviu ir jaučiausi tarsi iš Coca-Cola reklamos. Praeiviai šypsojosi, lengvas vėjas kedeno plaukus; kogi ne Amerika? Tas žiurkius jau tūrbūt naujų aukų susirado pirmos klasės pažintinei kelionei - pagalvojau. Vargas jiems, vargas jiems. O man kas? Ogi nieko. Ne nieko, o džiaugsmas. Ėjau į priekį.
Laikrodis rodė pusę dešimtos. Tai reiškė, kad jeigu ir toliau taip sparčiai eisiu, dar prieš pradžią būsiu prie rūmų, o anksčiau ateiti nieko gero. Visokie pletkai tik išmuš iš vėžių, tai geriau prilėtinsiu žingsnį. Bet viduj buvo tiek energijos, kad sumažinus tempą, organizmas būtų pajutęs negalavimą. Nelėtinau. Kur padėti tą laiką, tarp dabar ir iki registracijos? Kokį dvidešimt minučių. Atrodė, galvojau visą amžinybę.
Bet še tau! Nė negalėjau tikėtis, kad mane išgelbės pingvinas. Dailutis, išpūsta balta krūtine, varlyte pasipuošęs plėvėtapirštis. Virš jo galvos - kartoninis debesėlis (kaip komikse), kuriame surašytos visos ledų kainos ir pavadinimai. Pro besišypsantį veidelį blizgėjo dvi žydros akutės, man magėjo prieiti arčiau.
Iš arčiau pingvinas atrodė klaikiai. Visas nutepliotas saulėj nudžiuvusiais ledais (kaip apspjaudytos mokyklos sienos), snapas priklijuotas jau kokį penktą kartą, o kairioji akis buvo tikrų tikriausiai išdurta.
Kažkaip ūmai dingo noras valgyti ledus. Kavinėj žmonės sėdėjo kuo ramiausiai, lyg neįtardami, koks negaluojantis padaras stovi prie durų. Visi kimšo ledus ir linksmai čiauškėjo. Galvoje šmėstelėjo cirko paveikslėliai - moteris su barzda, liliputas keliantis alaus statinę ir dar kažkas sėdintis narve. Pasitraukiau atatupsta.
Nieko nebus, po tokių sukrėtimų būtina parūkyt. Mieliau grįšiu į suaugusiųjų pasaulį, be multiplikacinių filmų herojų. Pirmas dūmas buvo gardus. Atsisėdau ant suolelio namo pavėsy. Staiga galvon grįžo taksistas. Va! Supratau, kad ne veltui šiandien jį sutikau! Velniop intelektualines abstrakcijas, šiandien per stojamuosius parodysiu etiudą apie jį. Argi ne realistiška, gyvenimiška situacija; sakyčiau gana gerai išieškojus veiksmų argumentacijos, sugestyvios kontempliacijos, net Stanislavskiui patiktų. Na va, kažkaip gera malonu pasidarė.
Dairiausi po nepažįstamą rajoną ir jaučiausi kažką vertinga atradusi. Kažkaip šelmiškai smagu. Ir būtų buvę taip ir toliau, jei ne uodas ant mano kairės rankos. Turiu keistą alergiją - kai man įgelia uodas, oda kokių dviejų centimetrų spinduliu kaip reikiant ištinsta ir aišku beprotiškai niežti. Nusikasau iki kraujo. Taigi, nagais darbavausi iš peties. Netyčia žvilgsnis užkliuvo už laikrodžio. Negaliu pasakyti, ką patyriau, veikiausiai nuomarį. Viskas aplink sustingo - Madam Tiuso vaškinių figūrų muziejus. Prakeiktos rodyklės rodė pusę vienuolikos. Ciferblatas begėdiškai šypsojosi.
Bėgau. Pamiršau viską. Nebūčiau pasakiusi, koks mano vardas. Pamečiau mylimąsias Marlboro. Bėgau. Dusau. Bėgau. Kur? Nepažįstu nė vieno pastato čia! Į kurią pusę?! Sustojau. Širdis plakė delnuose. Gerklėj guzas. Šiandien nebuvo nieko šlykštesnio! Nieko beviltiškesnio. Taksistas pasirodė mielas žmogus, o beakis pingvinas tapo panašus į mielą vaikystės žaislą, kurį dabar labai norėjau priglausti stipriai stipriai.
Pamečiau žvilgsnį kažkur grindiny. Tarp plytelių toliau augo žolė.