Blakstienas užklijuojanti tamsa,
nakties plaukai
aksominiam kampe
lubomis raitosi žalčiais ant sienų,
lyg Chiromantijos knyga,
kurią skaitau,
o visas miestas miega.
Dievai vis mezga likimus,
norėtumėm pakeist juos
Magų burtais,
bet mums ženklais
tik gimusiems
kairiam delne
kelialapis sukurtas.
Delnuose lieka nubraižyta tuštuma,
kai atminty
išblėsta veidas mielas,
sugrįžtant laukiu jo sapne,
juk buvo kažkada pradžia,
burtažodžiais
sukurtos meilės teoremos.
Be pabaigos pradžia, nes tu –
toli nutilęs
žingsnių aidas,
iki širdies gelmių aštrus,
kad tavo kūną lūpomis jaučiu,
kol pasaka
tarp miego dulkių baigias.