Paleisiu save į šurmulį. Aš vienišius, drumzlinam vandeny. Susirandu languotas kelnes – mėlyni, raudoni ir žali rastųjų kelnių langeliai tokie pat vieniši. Ploni odiniai bateliai vėl trins sniego snukį, o aš stebėsiu besiplaikstančią jo esybę, nejuslią esybę. Eisiu ten... į barą. Tą vietą žmonės vadina Bix‘ais. Man tai vidinės būsenos nesklandumų krantas. Priplaukiu prie jo, varžausi pakrantės bangų, spėlioju kiekvieną savo ėjimą į baltą langelį... Iš juodo, noriu pabėgt iš juodo.

Nykiais, spirališkais žingsniais nuslenku iki nesklandumų kranto – Bix‘ų. Sniegas jau buvo ragavęs druskų, taigi jo čežėjimo nepajutau. Įkyrus dantų girgždėjimas lydėjo mane iki pat durų, spoksančių į mane submarinišku langeliu. Piniginė – 10 litų už kelionę savęs ieškojimų link – štampas ant riešo, agituojantis „pjauk čia, gyvulį“. Banaliu žvilgsniu nužvelgiu pirmuosius šio vakaro žmones. Bandau apgauti pats save, visi šypsosi tik man. Tekilos vakarėlis, - rikteli garsas iš kažkur. Paimu vieną. Su citrina. Gurkšnį palydi raudona „Sierra“, ant storos taurelės briaunos. Siera, - duodu užuominą sau, - šįvakar dek. Banalu. Aš nemėgstu banalybių, bet esu čia. Balto guašo ieškau juodų dažų tūtelėje. Aš vertinu ramybę, bet esu čia. Jūros ošimo ieškau kalnuose. Varstau tik dvi akis turinčias duris. Pravėriau vienaakio skrynią. Bėgu nuo savęs sau prieštaraudamas.

Tekila nekelia bangų. Paslika ranka numeta 5 litus – už tai gauna puslitrį svaiginančio skysčio. Leidžiuosi į apačią. Krūvos galvų, galvojančių vieną ir tą patį arba visiškai kontrastuojančių, nužiūrinėjant priešingos lyties atstovus. Mano žvilgsnis nukreiptas aukščiau žemiškų grožybių – akimis sklaidau cigarečių dūmus. Galop suprantu, kad tai beviltiška ir pats nuslystu dūmų taku. Aplink, tiesiai, aukščiai, ratu aplink ventiliacijos vamzdį. Čia ir nusileidžiu, randu laisvą suoliuką už atsipalaidavusios visuomenės nugarų. Visgi pasiduodu piktosios muzikos ritmui ir pritariu jai muistydamas nušukuotus plaukus. Pažindamas akimirkas, sutinku žvilgsnį... žvilgsnį po žvilgsnio. Kaip sausa kempinė, sugeriu visą jų abejingumą, nepalikdamas jiems nei menkiausio grašio. Mėgaujuosi savo ramybe muzikos ir šviesų šėlsme.

Leidžiu cigaretei smilkti – neįtraukiu nei vienos ore besiplaikstančio malonumo dozės. Kartu smilksta ir mano ramybė. Pamažu ją išstumia dirbtinis šilumos troškimas. Pakeliu akis aukštyn – laimingi žmonės, gyvybės pilni judesiai, bučiniai, virtę pramoga. Jausmo neužuodžiu, smilkstantys žvilgsniai kutena partnerio savimeilę. Jie paleido save pasiganyti po lygią kaip stiklas gėlių pievą. Čia visi žydi visiems. Savy pamačiau dygti pradėjusį ir tuoj pat nuvytusį bijūną.

Organizmas priima paskutinius svaigiojo skysčio lašelius ir įsimaišo nevalingoje minioje. Tokiais pat nestabiliais judesiais judu paskui viską šioje erdvėje. Žmonės, muzika, engiami dūmai, po kojų tipenantis saldus banalumas. Man to ir tereikia. Noriu stiklo pievos...

Mokausi. Šlifuoju matytus rankų kyštelėjimus praeinančiai mergaitei. Kišu. Bet nuolat patraukiu, dar nepriėjus frigiškai nusiteikusiai būtybei. Drąsinu save alpstančiais dūmais. Baimė patirti laimę. Visa tai prieš savo akis veidrodyje aš nutyliu. Joms nereikia to žinoti, ko neturėtų žinoti Ji, šio vakaro tuštumos naikintoja.

Matau Ją – juodi drabužiai dengia smulkų, vaikiškai grakštų kūną. Jos akių žvilgsniai šluoja dulkes nuo turėklo. Kiek keistoka rimtis sudomina mane. Prieinu.

- Gal galima, - sušnibždu į ausį, padėjęs ranką ant trapaus jos peties.
- Kad aš negaliu, - atsisuka labai ramiai ir lengvai, - matai aš...
- Prašau, - pertraukiu.
- Nepagalvok nieko tokio... Na aš negaliu. Šiaip, - malonų žvilgsnį palydi nekaltai aštrūs žodžiai.
- Suprantu. Ačiū, - pasuku tiesiai link išėjimo.

Odiniai bateliai slysta plonu šviežio sniego sluoksniu. Plyšusi manosios valios plėvė velkasi iš paskos, palikdama skardžių atodūsių pėdsaką.