Nastutės meilė
Skiriu savo jauniausiajam sūnui
Sauliui

Kai atvažiuoji į Santaką, visada pasijauti gerai. Pririši arklius prie šimtametės liepos ir eini link upių sutekėjimo. Likus keliasdešimt žingsnių iki skardžio, prieš akis atsiveria gamtovaizdžio didybė: iš kairės – Neris, iš dešinės Šventoji savo sraunią vagą neša… Rodos, stovi vandenų vidury, o jis šniokščia, plaukia, bėga pirmyn ir pirmyn, kaip gyvenimas, kaip laikas – nesustodamas ir nežiūrėdamas, dirbi tu ar ilsies. Ir vis laiką skaičiuoja. Skaičiuoja gyviesiems taip, kaip kadais skaičiavo ir jau palikusiems šį pasaulį, taip, kaip skaičiavo čia, Santakos dvare gyvenusiems Kajetonui ir jo mylimai dukrelei Nastutei.
Taigi, dvidešimto amžiaus pradžioje gyveno čia dvarininkas Kajetonas Pajaujis. Nebuvo jis didelis ponas, tačiau Jonavos apylinkėse buvo gerai visiems žinomas. Žinomas kaip septyniasdešimties hektarų žemės turėtojas, kaip dievobaimingas ir sąžiningas žmogus. O labiausiai pagarsėjęs kaip ypatingo grožio dukters, Nastutės, tėvas. Nors piršlių netrūko, Nastutei nė vienas jų jaunikis nepatiko. O ir tėvas neskubino tekėti. Taigi, jaunikaičiai liūdni, pabrukę uodegas ir nulenkę galvas, grįždavo namo tuščiomis.
… Nuo seno Skarulių parapijoj Onos atlaidai buvo patys didžiausi. Ir žmonių į juos susirinkdavo gausiausiai. Suvažiuodavo iš visų apylinkių, Jonavos ir net Kauno. Paskutinius kelis savo gyvenimo metus mišias čia laikydavo net pats vyskupas Juozas Tumas Vaižgantas. Suderindavo grįžti atostogų į gimtinę už Anykščių, Malaišių kaimą, ir vieną dieną praleisdavo Skaruliuose pas savo seminarijos draugą kleboną Juozą Krivaitį. Tai Onos atlaidus darydavo dar iškilmingesnius, ir žmonių nuo to tik pagausėdavo.
Tą karštą birželio dieną viskas vyko kaip ir kiekvienais metais. Šventoriuje sukinėjosi daugybė žmonių. Tarp jų ir Nastutė – pasipuošusi, palaidais, vėjo kedenamais plaukais, su mėlyna skrybėlaite ant galvos. Atlaiduose taip pat dalyvavo ir seno, visiems gerai žinomo vaistininko Stepšio Mikalojaus sūnus Apolonijus, ką tik baigęs mokslus Peterburge. Vyras jaunas, mokytas, išvaizdus. Procesijai einant aplink bažnyčią taip jau nutiko, kad Nastutė ir Apolonijus atsidūrė vienas šalia kito. Žmonės vos telpa šventoriuje, spaudžiasi. Apolonijui jaunos, gražios mergaitės kaklas kvepėjo neišpasakytai skaniai. Netyčinis prisilietimas svaigino, vertė nugalėti drovumą ir užkalbinti merginą.
... Nuo to laiko Nastutė ir Apolonijus tapo draugais. Apolonijus ėmė lankytis Santakos dvare su svarbiais ir nelabai svarbiais reikalais. Žodžiu, dviejų jaunų žmonių meilė įsiplieskė staiga ir, rodės, ilgam. Nustojo lankytis piršliai, nes visa parapija žinojo apie jųdviejų draugystę, ir niekas nedrįso jai trukdyti.
Artėjo Trijų Karalių šventė. Apolonijus buvo žadėjęs Nastutei parvežti sužadėtuvių žiedą ir prašyti tėvo Kajetono dukros rankos. Visa tai buvo tik formalumas, nes Kajetonas, matydamas gražią judviejų draugystę ir gerai pažinodamas jaunikio tėvus, tik džiaugėsi ir linkėjo vaikams laimės. Natutei tai turėjo būti nemažas įvykis, nes ji laukė, kada gi išgirs iš mylimojo lūpų kvietimą tekėti. Dar ją labai jaudino žiedai, kuriuos turėjo atvežti mylimasis. Mat jie buvo užsakyti Varšuvoj, per kaži kokį Apolonijaus draugą, ir turėjo būti tinkami to meto Varšuvos diduomenės damoms. Jonavoj tokių dar niekas neturėjo. Taigi, Trijų Karalių šventė turėjo būti neeilinė Nastutės gyvenime. Kadangi tą dieną labai šalo ir buvo užpustyti keliai, Nastutė į bažnyčią nevažiavo. Bet ir namuose turėjo ką veikti. Ji pati prikūreno gerojo kambario koklinę krosnį, nuvalė dulkes nuo paveikslų, pakeitė užuolaidas… Tikrino, ar gerai Cigriejus, jau senstelėjęs jų namų tarnas, atkasė kelią nuo gonkų iki dvaro vartų. Pati, paėmus šluotą, nuo vartų stulpų, kurie buvo Santakos dvaro puošmena, nušlavė sniegą. Grįžusi, kelis kartus išbandė Kaune pirktą gramofoną. Peržiūrėjo turimas plokšteles ir išrinko mėgstamiausią, pažymėtą šeštuoju numeriu, ne kartą kartu klausytą tenorą iš Italijos Benjamino Gigli. Na, atrodo viskas paruošta, kelis kartus patikrinta, galima ir atsipūsti. Ir Nastutė, apsirengusi išeiginiais rūbais, atsisėdo į fotelį. Atsisėdo, užsisvajojo ir prisnūdo. Kai nubudo, buvo jau drūčiai po pietų. Apsidžiaugė, kad laiku atsibudo, kad dar nėra mylimojo, kad dar spės veidelius papudruoti. Bet čia nerimas dilgtelėjo širdin: kur gi taip ilgai Apolonijus? Visada tokiu laiku jau popiečio arbatą gerdavo, užkąsdami Nastutės keptais pyragėliais. Įsižiūrėjo į langą. Kelelis gražiai nukastas, virš žemės skrajoja viena kita snaigė. Šalta, labai šalta. Staiga pakilo nuo liepų varnos, nukrėsdamos šerksną. Ir vėl tylu. Taip Nastutė pralūkuriavo iki sutemų, vis keldamasi ir žiūrėdama pro langą į dvaro vartus.
Pasidarė visai liūdna. Galvoje ėmė suktis įvairios mintys: gal persigalvojo Apolonijus? Gal kita paviliojo? Ten, Jonavoj, į vaistinę visokių užeina. Ir turtingesnių, ir gražesnių. Jonavietės, turėdamos galimybę kas dieną matytis, galėjo, oi galėjo Apolonijaus galvą susukti! Bet apsisukus, vėl save gėdina Nastutė, kad negali būti, juk tai tik jos išmislas. Bet kas gi tada? Kur Apolonijus? Ir jau silpna darosi, pagalvojus apie kokią nelaimę. Taip ir atsigulė Nastutė, nenusirengusi, išeiginio sijono kraštus pasikaišiusi. Leidosi kambarinės užklojama stora, dar motutę menančia vilnone skara. Atsigulė ir, akis įbedusi į lubas, žiūrėjo, nesuvokdama, kas dedasi. Tik nujausdama kažką labai negero.
Apie vidurnaktį pamatė liktarnų atšvaitus ant lubų. Paskui išgirdo beldimą į duris. Nesikėlė. Girdėjo, kaip sujudo tarnai, kėlėsi tėvelis. Paskui pusbalsiu kalbėjo, bet pro uždarytas duris negalėjo nieko suprasti. Vėliau visi išėjo kieman. Vėl žibintų atšvaitai sliuogė, traukėsi per lubas. Paskui nuslinko ant sienos, apšvietė Švenčiausios Mergelės Marijos paveikslą ir vėl prapuolė. Į kambarį įėjo tėvelis. Be žvakės. Atsisėdo ant kanapos krašto ir, neatsiklausęs, ar miegu, man dar negirdėtu lediniu balsu prakalbo. Pasakojo, jog Salenykų kaimo vyrai rado leisgyvį Apolonijaus arklį, įlūžusį Neries lede. Ištraukė. Ištraukė ir roges. Tik Apolonijaus nerado. Pranešė žandarams. Dabar ten Kolesnikovo gaisrininkų kuopa kerta eketes žemiau upėje ir bando rasti Apolonijų. Jos Apolonijų... Nastutė išklausė tartum miegodama, net nesujudėjo. Taip ir pragulėjo iki ryto atmerktom, nieko nematančiom akim. Kambarinė atnešė arbatos su šilta bandele. Neprisilietė. Tik gerai įdienojus – atsikėlė, užsivilko paltą, apsigobė languota skara, susivarstė žiemines vangierkas. Apsirengė taip, lyg ruoštųsi miestan važiuoti, ir išėjo...
Tik kitą dieną Salenykų kaimo žmonės parvedė Nastutę namo: apsidraskiusią, išdraikytais plaukais, be šaliko, be pirštinių, sušalusią ir išsekusią. Ilgai gulėjo lovoje tėvelio ir kitų namiškių slaugoma ir globojama. Nepadėjo nei daktaras, nei kunigas. Taip Nastutė gyveno dar dvejus metus. Vis išeidavo nežinia kur ir nežinia ko. Nenakvodavo namie ir parą, ir tris. Parvesdavo žmonės sušalusią, išdraikytis plaukais, apiplyšusią. Kol vieną speiguotą sausio dieną rado vyrai miške nebegyvą.
Palaidojo Nastutę Skarulių kapinėse, netoliese tos vietos, kur ilsisi ir Apolonijus. Tėvas Kajetonas gražiai prižiūrėjo dukters kapą, bet neilgai. Pasiligojo ir numirė senasis. Kadangi daugiau vaikų neturėjo, dvarą dalijosi tolimi giminaičiai iš Varšuvos ir Gardino. Prasidėjo nesibaigiantys teismai. Neprižiūrimas dvaras sunyko. Išgrobstė jį visokie perėjūnai ir vagys. Atėjus bolševikams, gyveno čia dar kelios šeimos, buvo įvesta net elektra. Tačiau, kitame upės krante pastačius trąšų gamyklą, vietovė nors ir graži buvo, tapo nepatrauklia. Net kenksminga, nes visą laiką skendėjo dūmų debesy.
… Nėra dabar čia nei dvaro, nei jokio kito pastatėlio. Likę tik pamatai ir sklepo duobės, rodančios ūkinių pastatų buvimo vietas. Šlama šimtametės liepos. Nepriėjus iki skardžio keliasdešimt žingsnių, gali matyti tik vandenis, didelius ir gilius vandenis. Vandenis, nuskandinusius Nastutės Meilę.

2005 02 20