Turiu mėlyna dėžutę, kurioje laikau visus man skirtus laiškus. Jų daug. Ir visi jie tokie, rodos, nuoširdūs. Kiekviename iš jų dalelė žmogaus, kuris man jį rašė. Manau, kad laiškas rašytas ranka – tai dalelė to žmogaus, mažytis gabaliukas.  Jie rašė „Tu mane galbėji.“ , „Perskaitęs Tavo laišką pasikeičiau.“,“Tu esi man reikalinga“, „Pabūk su manimi...“,  o poto patys išeina. Atsirėžia gabalą manęs ir išeina.
Rodos šiandien ryte manęs kažkas paklausė  „Kiek dar save ruošiesi dalinti kitiems?“. Išdalinau save , nepalikau nei gabalėlio sau. Kodėl? Tikėjausi, kad duodama gausiu. Jie visi taip gražiai šaukdavo mane vardu ir prašydavo manojo džiaugsmo ir manosios laimės, išalkusiais veidais. Ir aš (kokia kvaila) atrėždavau kiekvienam po gabalą savęs, savo laiko, savo šypsenos, savo laimės ir nuoširdumo. Primitę manuoju gyvenimo džiaugsmu jie išsipūtusiais pilvais reikalavo vis daugiau, o mainais į tai drėbdavo man į veidą savo pyktį, nesėkmes ir nuovargį. Kvaila buvo manyti, kad jie įvertins mano pastangas jiems užauginti sparnus. Nuo tokio darbo man pačiai išsmuko plunksnos, ištrupėjo tikėjimas ir laimė. Tapau pikta, nuplikusi višta. Višta, nes kvaila buvau, lyg pajuokos objektas, nes tikėdavau kiekviena laiškų eilute. Jei reikia - prašo, o kad prašo – reikia duot.  Jau geriau būčiau buvusi bloga, nei tokia kokia esu dabar. Negaliu gailėtis viso to kas įvyko, visų tų perskaitytų laiškų. Dar tikiu, kad žmogus tą akimirką, rašydamas tuos žodžius, tikėjo jais. Nes jei ne, vadinasi nuplikau veltui. Bet ir jų svetimos plunksnos ilgai nelaikys.
„Geresnė tu už daugelį ir tikrai 100% už mane esi vertesne vadintis žmogumi.“ Gal šią akimirką jis suabejotu šiais savo žodžiais, bet tvirtai tikiu, kad rašydamas šį laiška jis buvo nuoširdesnis, nei dabar. Gal tikrai esu geresnė? Nes tikėjau? Nenusigręžiau. „Tu esi gera, Tu esi linksma, Tu esi spalvota, Tu esi 100%, Tu esi paslaptinga, Tu esi kitokia..“ O gal tikrai? Bet dabar jūs esate ten, o aš vis dar čia. Jūs užmirštate, paliekate. Jaučiuosi, kaip vaikystės smėlio dėžė, kuri buvo taip jums brangi, kurioje patyrėte tiek daug laimės, o dabar ją vadinate kačių išviete ir apeinate, net nepažvelgę į ją. Kartais prisimenate, kaip buvo gera, bet jūsų išdidumas neleidžia vėl nueiti į smėlio dėžę. Gėdinga,juk jus ją išaugote. Bet aš ne smėlio dėžė ir nestovėsiu šimtmečius toje pačioje vietoje.
Galiausiai mane užpylė šaltu ir kietu betonu. Niekas nebeaplanko manęs, nieko ir nesinori įsileisti. Betonas šaltas, bet po juo tūno užpiltas smėlis, maži užkasti kareivėliai, mašinytės ir tavo mėgstamiausias pakabukas, kuri pametei, kuri dar galėjai susirasti, bet užpiltas betono jis tapo tau nebepasiekiamas, tolimas prisiminimas. Tau gaila dėl to? Nemanau. Nors juk ne man spręsti. Aš tik smėlio dėžė. Kodėl aš neišmetu visų tų laiškų? Jie man neileidžia užmiršti kievieno iš jų. Manau, jeigu išmesčiau laiškus liktu tik blogi poelgiai, o laiškuose įspaustas nuoširdumas (vis tikiu, kad tai tiesa) nirtų užmarštin po betonu. O gal ir dėl to laikau, kad neužmirščiau kokiais gerias žmonėmis besidėtu kiti, visi jie moka įskaudinti.