Mes nebuvom audrų nublokšti.
Mes per tyliai paVsariais ėjom.
Po dangum išgyventi tada buvom maži,
O jau rankose buvo atsargos vėjo...
Mes nebuvom audrų nublokšti
Nes neradome kelio į gegužio pavėsį.
Gal todėl čia medžių šešėliai trumpi,
Čia negalima stot ir ilsėtis.

Mes jau nebūsim audrų nublokšti.
Mūsų pavasariai tyliai praėjo.
Ir mes kaip medžių šešėliai trumpi
Dabar už kažką apkaltinsim vėją...

Ir nebuvom niekad tikri
Kad išgyvensim viršūnių lingavimu.
Ir nebuvom audrų nublokšti -
Per mažai ir per tyliai gyvenome.