*  *  *
Ploni pirštai klavišais bėgioja.
Tie pasažai už dūšios taip ima...
Aš nustebintas stoviu prie sienos
Ir mąstau apie Jūsų grojimą.

Tai atrodytų netgi keistoka -
Jūsų burtus per tankiai sapnuoju.
Stebuklingąjį Jūsų “soprano”...
Jūs dievaitė, – įsivaizduoju.

Per vėlai mūs keliai susikirto.
Ateities numatyt juk nelemta.
Nors mylėjau nesyk, o dabar,
Prisiminti dabar jau neverta.

Jūs kaip moteris, ką bepridėsi.
Nepasiekiama man ar kitam.
Gal gėlių dovanoti galėčiau.
Ar to reikia poetui, - ir kam?

O prieiti gal netgi norėčiau.
Jums į veidą pažvelgt iš arčiau.
Jums gastrolės, o ką aš, poetas.
Aš Paryžiaus dar net nemačiau.

Mano mintys kaip natos klajoja.
Jūs miela, sau tariu paslapčia.
Kas gi man taip krūtinėj vaitoja.
Viskas baigsis, liks scena tuščia.

Ir aš Jūsų daugiau nematysiu.
Ne nuo muzikos nerimas ima.
Aš nustebintas stoviu prie sienos
Ir mąstau apie Jūsų grojimą...

*  *  *