Ir tapkės prie lovos guli,
ir katino akys žiba nakčia,
kai dvi sielos suranda viena kitą,
kaip prieš saulėlydį,
taip prieš saulėtekį
mano mintys paskęsta tavo svajose.

Net žibintai aklinoje gatvėje
pasirodo, kai labiausiai reikia,
mylima mergina su trumpa suknele,
kam pasibjaurėjimas, kam ne,
ji sėda į mašiną ir važiuojame nakčia.

Horizontas tik mirguliuoja,
jis neketina baigtis ties jūra,
ji išplaukia per ramumą,
tuo tarpu kiti laidoja save naktyje.

Kaip man jums patarti nevartoti
beprasmių sakinių, euforijos pagautų,
kaip pasakyti savo mįslę, idėją,
kai graži mergina sugriauna tavo svajones
kaip bangos pilį iš smėlio?

Ir aš tariu – tu vieną kartą iš viso to pasijuoksi su šypsena.