Trys kraujo lašai jau
susimaišė su neramiu vandeniu.
Ant plikų, juodų molo akmenų stūgsi senas švyturys,
rodo kelią sieloms, nes jų žvilgsniai seniai numirę.
Tik klegiantys jųjų laimės atsiminimai skris baltais sparnais per juodą,
audringą tamsos jūrą,
Į šviesą!..
Pakrantėje gintaras tapo beverčiu juodu akmeniu,
O tolumoje klega nežmoniškas skausmas.
Laužai seniai užgesę, širdys nebesidaužo, tik bangų mūša aidi...
Perskrodžia aklą naktį ir ...
aš miegoti negaliu, nes nerimas veria ... veria ir negaili.
Matau save sukniubusį šalia to švyturio!
Nepasiekia jo šviesa manęs...
Nepaliečia krentanti baltoji laimės plunksna.
Norėčiau, kad perskeltų mane žaibai, draskytų vėjas!..
Ir liktų ant to juodo molo tiktai skutas - mano skaudantis nuo sopulių kūnas...