Slapukus sudėliojau
Į sielą, į širdį.
Tegul niekas nemato
Ir niekas negirdi,
Kai vaitos naktimis,
Kai į tuštumą belsis,
Kai suklups eidama,
Kai iš nuovargio nersis...
Žengdama tik į priekį
Atgal nuklampos,
O visi kaimo šunys
Praeinant aplos
Atskalūnę praeivę
Iš durnių šalies.
Tegul nieks negirdės,
Tegul nieks nepalies.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2009-01-30 00:30:54
Sutinku su Deimante.
Vartotojas (-a): Egmilė
Sukurta: 2009-01-29 20:43:50
Nežinau, o gal ir žinau, kodėl būtent "durnių" pavartojau. Juk galėjau kitaip, bet man, nepretenduojančiai į didžiają poeziją, rašosi tai kaip ir jaučiasi, pernelyg nešlifuojat gatvės gyvenimo. Gyvenimo, kuris toks yra.
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2009-01-29 20:27:58
dienoraštinis , net nedrįsčiau įvardint "poezija"
Anonimas
Sukurta: 2009-01-29 19:37:34
"durnių" - žemasis stilius.
Siūlyčiau trinti trumpus, mažareikšmius žodelyčius; apvalyti darbelį.