Pavydūs tavo žvilgsniai, tos grimasos,
Manai, kad tu vienintelė esi,
O kitas prieš tave toks mažas mažas...
Ne jam, tik tau diena ilga, šviesi.
Eini iškėlus galvą - viskas tavo,
Tokia protinga sau atrodai ir dora.
Dievulis duodant svėrė ir matavo,
Gavai ir tu, bet lobių tų nėra.
Neliko vietos meilei ir gerumui,
Nejaugi nejauti, nejaugi nematai?
Keroja tavyje vien dyglūs krūmai,
Be saulės šiurpina juodi žiedai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): saulyteinspain
Sukurta: 2009-01-30 16:39:34
Oi, kaip taikliai parašyta... Tikrai verčia susimąstyti :)
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2009-01-29 19:13:25
Čia jau taip... kai pervertinamas AŠ, kas belieka... Moki įtaigiai išsakyti, Svyruoklyt. ;)
Anonimas
Sukurta: 2009-01-29 18:40:39
Kažkuo primena Šekspyro sonetus. Kiekvienas, turbūt, skaitydamas pamatėme kažką labai pažįstamo... Duokdie, ne save...
Vartotojas (-a): Svajotoja
Sukurta: 2009-01-29 11:19:39
Labai įtikinančiai skamba.
Anonimas
Sukurta: 2009-01-29 10:44:46
Įdomus tas pavydas :)
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2009-01-29 10:39:51
Tarsi jausčiau, kam tai parašyta. Jei taip, tai labai taikliai.