Labs. Nu aš es‘ iš Lietuvas Čikagas. Sakat, tokias nežinat? Ant žemelapia ner? Nu ant tų žemėlapių tai daug ko nėr. Pažėkit, kur Nevežs tek‘ ten ir Lietuvas  Čikag‘ stovi. A daba supratat iš kur aš es‘? Nu va iš ta miesta ti žmones visi labė smarks, ypač moteres. Apie mum kaip kalb‘ tai saka „višt‘ nupešt‘, už tvoras užkišt‘“ Ale mes tikrai kad ne vištas, nėr ni ko lygint‘.Va kad ir aš. Prisimen‘ buvau jaun‘ mergičk‘. Mana sesuo, jos vards Gražin‘ jau gyven‘ nuo tėv‘ atskirai.Ji turėjo būtą su visais patogumais. Aš būdava ein‘ pas ja nusipraust vanioj. Viena kart‘ jau nusprausus,  prieš ainant namo sesuo man tašėn ideja cukraus pora kilų, kad namo parnešč‘. Mat ana cukraus kumbinate dirba tadu. Mes visi cukr‘ megam, ir mūsų šune ir tas cukr‘mega. O tada žiem‘ buva, temdava anksti. Man buva gal kokie penkiolika metu a gal ir daugiau. Nu žodžiu mergičk‘ pačiam žydėjimi. Ainu aš sau ramiai namo, bet visur jau tams‘ šviesas nedeg‘. Žiūriu,  iš priekia taks vyrioks ataina, ne tai girts ne tai blaivs. Aš pajuto, kad či nieka gera nebus, skersgatvis tamsus,švies‘ nedeg,‘ a pas mum rėk nerekis, nieks negelbės, visi jau priprati. Nu aš ėmiau da greičiau mint. Ans prisgretin‘  ir saka:
– Duok gražuola taše panešiu.
– Atstok– sako jam, -  varyk arklius.
– Neatstosiu, tu man labė patinki. Duok  gi panešiu.
Anas man čiupa už tašes ir už dešines rankas. Aš – neduot‘.Trūkt in savi. Tašes dirželis tik drykst drykst. Jaučiu, tuoj neteksiu cukra. Anas nepalaidžia ir aš nepalaidžiu, teip ir tasames, žmaniu jakiu ner, pagalbas pas mum gi neprisišauksi.  Staigiai nusprendžio veikt sava jegom. Kadangi dešine užimt‘ tai aš jam kaip  liuobio iš kaires snukin, a iš kelia pavariau vyru minkšton vietan. Tas gyvate tik susiriete, ale tašes nepalaidžia, tadu aš jam dar delnu sprandan dadėjau kaip kokia karatyste, anas ir nuvirta pusnin, laimei taši palaide. Guli anas pusny ir nekvėpuoja, anei garsa. „Jezau“, galvoju „užmušio“.Tik balts akis varta, gryns lavons jau. Puolio jam ranks kojs kilnot, daryt dyrbtini kvėpavimo. Tai va... teip gavas kad galima sakyt abūdu teip visū gyvenimu dabar viens kitą ir gaivynam... jau gal kaks keliasdešimt metų. Ir vis neatsgaunam. Keists dalyks ta meila, a ne?