Įkritau ten, kur gelmė minkšta ir bedugnė.
Lygiai atriekus vidurdienį,
Kai saulės ugnies apskritimas
Rodė šešėliais virpančias dvylika.
Tavo purumas, baltas su melsvaisiais šešėliais
Sename impresionisto paveiksle, kampely prie durų
Vis raibuliavo tikrą viduržiemį,
Kai už lango tirpsta, blanksta senkantis sausis,
Šalčius išpūtęs į dar vienas atostogas...
Baltas purumas tik mano lape.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2009-01-27 11:57:27
Paskutinė eilutė... Na tai kas, kad kūrinys rašytas konkursui, manau to priminti nereikėtų. Tarkim penktoje eilutėje tas purumas puikiai pavartotas, o štai asmeniškai man, paskutinė eilutė viską užmušė... Ta žodžių kombinacija “baltas purumas” jau tiek ir tiek kartų matytas, skaitytas, girdėtas, kad aš jo jau atsivalgiau... Bet kaip sakoma “tai tik pavienio skaitytojo asmeninė nuomonė ir nieko daugiau”.
Vartotojas (-a): emulytė
Sukurta: 2009-01-27 07:11:21
ir kokia gi tau detalė galėjo taip užkliūt?
Anonimas
Sukurta: 2009-01-27 00:39:43
Jei ne viena detalė pasiimčiau į mėgstamiausius, nes tikrai vertas, kad prie kompo sėdėdamas ir skaitydamas gadinčiau akis :D