laukai beribiai jausmus surikiuoja
veda į širdį juosiančiu dangų keliu
baltais sparnais prasmeigia vėją
pūkuotus nuo džiaugsmo taškus

kai saulės šviesą palydi į kelią  
nuoširdumo iš jos kažkas atsigers
niekas nemato bet mažas langelis
toj tolumoj pirmąkart atsivers

kvapas beržų ir ošiantis miškas
mokys kitam save dovanot
žingsnį paeiti į žėrintį kelią
į lietų džiaugsmingai dainuot

spindinčios linijos pirmąjį kartą
dūmus saldžius paskleis po laukus
ranką ištiesk pro baltąją arką
tyliai ateiki į mano sapnus