Matau pasaulį savo akim,
Jaučiu pasaulį savo širdim,
Kodėl man liūdna, kodėl sunku –
Aš gi pasaulio dalis esu!

Kažkas kariauja, kažkas smurtauja,
Kažkas keliauja, kažkas puotauja,
Kažkas tai žino ir viską mato,
Tačiau juk Dievas ne biurokratas.

Kaip tu nuspręsi, taip ir darysi,
„Adomo“ obuolio juk neprarysi.
Reikia vis kęsti, kęsti ir kęsti,
Kad vis prarytum šleikštulio kąsnį.

Kąsnis – tai tavo pasirinkimas –
Melas, klasta, gal iškrypimas,
Gal reik sustoti, susimąstyti,
Ką gero pasauliui gali padaryti?

Būk kaip vienuolis – tas samarietis,
Nepraeik pro šalį tu susirietęs,
Jeigu tik reikia – tu palytėki,
Sušildyk žvilgsniu, ranką uždėki.

Stenkimės visi kažką daryti,
Kad nereikėtų šleikštulio ryti!