- Mama, pienuko noriu! Mama, ar girdi?
Kažkas sušniurkščia kampe.
- Mama!
Braukdama ašarą iš kampo, lyg šešėlis, išnyra mama Lietuva.
- Nėra pienuko, Mažyli, nėra. Ir nebus...
Mama drebančiais pirštais nubraukia vėl riedančią ašarą, pasisodina mane ant kelių ir klausia:
- Nori, paseksiu tau pasakėlę?
- Taip, taip! - džiaugsmingai sušunku.
- Tai įdėmiai klausyk...
Ir mama Lietuva pradeda porinti. Apie brolį Justą ( keista, buvau jį net pamiršęs ), kuris turi naują mamą Angliją ir tėtį Londoną ( oho! ). Justas prieš porą metų kažkur prapuolė ir daugiau jo nebemačiau. Tai mat, susirado naujus tėvus. O kam?
- Taip reikia. Jam ten geriau, - aiškina mama. - Matai, dabar ten jis turi savo saldžią Tėvynę.
- Tėvynę? - susimąstau. Tą žodį esu girdėjęs. Nepamenu kur, tik žinau, kad jis labai saldus. Tarsi didelis, raudonas, kvepiantis braškėmis, ledinukas. Laižai, laižai, kol širdis apsala... Ach... Tai nejau brolis dabar mėgaujasi MANO skaniais, braškiniais ledinukais? Aha! Bijo grįžti, nes tuomet teks dalintis su manimi.
- Mama, pienuko!
- Palauk, vaikeli, aš dar nebaigiau pasakėlės.
Ir ji vėl  ima pasakoti. Apie sesutę Elenytę. Ši išvažiavo jau prieš du mėnesius. Net neatsisveikino. Matyt labai skubėjo.  Ir... Net išsižiojau iš nuostabos. Nagi mama sako, kad ir ji turi naują mamą Airiją ir tėtį Dubliną. Čia tai bent! ( Įdomu, ar sesytė taip pat laižo didelius, raudonus, braškių skonio ledinukus? O gal jai naujoji mamytė neduoda? ) Bet, pala, tai kaip čia išeina? O aš?  Aš įvaikintas? O kur mano tėtis? Ar mama Lietuva - mano mama? O gal ir aš turėsiu naują tėtį ir mamą...
Kol mano galvoje siaučia balta minčių pūga, mama ( vėl braukia ašarą ) sunkiai dūsaudama seka pasaką apie tai, kad dėdė Jonas seniai seniai išvažiavo pas tetą Ameriką ir su ja gyvena gražiai ir laimingai. O jų sūnus Džordžas ( taigi mano pusbrolis ) turi savo saldainių fabriką.
Mano akys pasidarė didelės didelės. Ir tokios apvalios. Tarsi du dideli, pripūsti kamuoliai. Kažkas saldus ir didelis įslinko į pilvuką ir ėmė gurgėti. Kaip sraunus upeliukas. Netgi pabandė išsilieti per kraštus.
- Mama!
- Mažutėli, taip norėčiau visus pamatyti. Kada, kada sugrįš tavo broliukas? Ar pamatysim dar tavąją sesytę? O, kad galėčiau priglaust juos prie savo krūtinės...
Priglausti? Juos? O kaip aš? Kodėl ne mane? Aš tai ČIA! Kaip ir mano maža, balta, puri ir skani svajonė. Tik tokia trapi...
Pilvukyje vėl sugurga upeliukas.
- Mama, pienuko...