- Mama, kodėl saulė leidžiasi vakaruose?
- Ee...

Žvilgsnis nuklydo į dausas. Akys godžiai rijo debesis. Nosis ieškojo vėjo. Kojos glaustėsi prie žolės. Rankos paskelbė taiką.

- Mam, aš juk klausiu...
- Aš...
- Mama, prašau, gal gali atsakyti? Gal galėčiau sulaukti bent trupučio dėmesio?
- Na, – sunkiai atsiduso. – Aš nežinau atsakymo. Geriau džiaukis gamta.
- Bet aš nenoriu džiaugtis, – piktai treptelėjo Dominyka. – Mama, mes metus laiko nesimatėm. Negi tau aš tokia nesvarbi? Negi negalime pasikalbėti?
- Sakyk, Do, ko tu iš manęs nori? Tu gyveni su tėčiu. Tu pasirinkai tėvą, tai kam tau aš?
- Tu mano motina.

Apsisuko ir nubrido prie tolumoje boluojančio namelio.

Išties tai ji tikėjosi, kad mama ją vysis. Bet balsas kažkur giliai viduje kuždėjo, kad taip niekad nebus. Ji buvo netyčiukė, tokia ir liks.

Kai Dominyka gimė, mamai tebuvo septyniolika. Tėvui – dvidešimt vieneri. Kol mama baigė mokslus, Dominyką augino senelė, paskui tėvas.

Tėvai susituokė, bet po devynerių metų išsiskyrė. Tada Dominykai buvo dvylika. Kaip dieną iškilo tas vaizdas, kai mama susideda lagaminus ir net neatsisveikinusi išvažiuoja į Vokietiją. Pas kitą.

Dominykos tėvas, Darius, kruopščiai mokėsi motinystės pagrindų. Turėjo išmokti supinti neklusnius plaukus į dvi tvarkingas kasas, išvirti vakarienę, išskalbti drabužius, sutvarkyti namus. Išklausyti, patarti. Tada Darius turėjo būti du asmenys viename: ir tėvas, ir motina.

Su Dominyka buvo nelengva susikalbėti. Motinai išvažiavus uždara mergaitė tapo dar uždaresnė.

Teismas nusprendė, kad Dominyka su mama privalo gyventi du mėnesius, bet neverčiama. Jeigu ji pati to norės. O Dominyka – o ji tikrai nenorėjo.

- Do, kur eini? – paklausė sodininkas.
- Aš Dominyka, – atsakė. – Nežinau.

Aplink nesimatė nieko, išskyrus ramią paunksmę netoli daržinės. Akys dar tikėjosi rasti kažką geresnio, bet kojos – ne.

Tolumoje stovėjo kalnai. Drovios, apsnigtos viršūnės, sukūprintos nugaros. Atsiminė, kai pirmą kartą čia atvažiavo. Išvydusi vienišą sodybą jau manė, kad nebus ką veikti, bet buvo. Nes buvo jie – kalnai.

Na taip, retkarčiais čia apsilankydavo Menenbergai su Tija, bet šiaip nieko daugiau nebuvo. Dominyka nesutarė su sodininko sūnumi, beje, gerai nemokėjo vokiškai.  Virėja vaikų neturėjo, o su kitais motinos padėjėjais ji nebendravo.

***
Vakaras. Saulė pasislėpė už snieguotos kalno viršūnės, Dominyka sukalbėjo maldelę ir atsigulė ant čiužinio. Užsimerkė ir giliai įkvėpė.

Po geros valandėlės kambario durys tyliai sugirgždėjo. Motina tyliais žingsniais nutipeno per kambarį, prisėdo ant čiužinio krašto ir įsižiūrėjo į tolygiai besikilnojančią nugarą.

Ištiesė ranką, susiruošė paglostyti susitaršiusius plaukus, bet... neišdrįso. Ranka kurį laiką pakabojo ore, paskui prisiglaudė prie veido ir nubraukė ašarą.

Motina atsistojo ir tyliai išėjo iš kambario. Tarpduryje dar grįžtelėjo į Dominykos pusę, bet labai trumpam.

Lauke svirpė žiogai. Sodininkas, eidamas į savo namelį pamatė, kaip motinos lange užgęsta paskutinis žiburys.