Santrauka:
Tam, kad išgirstų... tam, kad suprastų... Balsams, pasiklydusiems virš miesto
Balsas. Tylus, vienišas, užkimęs...
Lyg vienišas vilkas, paklydęs pūgoj.
Ir tyliai virš miesto betono pakilęs
Pranyks Paukščių Tako šviesos pabaigoj.
Vėl balsas. Užkimęs nuo šalčio dangaus
Ir vėl jis neduoda ramybės ant žemės.
Girdžiu jį, jaučiu jį ir kūno dairaus,
Bet nerimą kursto tik sielos bedalės.
Nutyla. Nurimsta. Tik balsas graudus
Negali paliauti kelionėn mus šaukęs.
Jis vienišas, šaltas, kilniai išdidus,
Klastingai viliotas nakties tamsiaplaukės.
Tyla. Ramuma. Nei garso, nei balso...
Išnyksta ramybė putotam rūke.
O aš vieniša, nesupratusi skausmo,
Ieškosiu to balso miglų patale.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): saulyteinspain
Sukurta: 2009-01-18 19:24:36
Pirmas posmas man kažkodėl primena Gedimino sapną, bet su šių dienų atspalviu... Labai gražus eiliukas :)
Anonimas
Sukurta: 2009-01-18 16:18:53
/Jis vienišas, šaltas, kilniai išdidus,
Klastingai viliotas nakties tamsiaplaukės./
.....gražu :)
Vartotojas (-a): Maja
Sukurta: 2009-01-18 16:02:46
Virš miesto betono pakilęs. Puiki eilutė. Patiko.
Anonimas
Sukurta: 2009-01-18 16:01:00
Gražus noras išgirsti.
Vartotojas (-a): Baltas lapas
Sukurta: 2009-01-18 15:43:11
Jei balsas kimsta - daros nebylus,
Nos staugtumei vilku pūgoj paklydus,
Negrįžk paikščiu Tu į betono miestą,
Kol neveda joks takas ar žvaigždynas...( geriau žmogus)...
Pradžioj suraski, ne kūną - žmogų ...
Kuris ir kurčias - išklausytų ir išgirstu,
Juk sielą turi rasti ir atitikti kūną,
O jis - be dvasios - nieko vertas...
Kaip ir begarsis balsas laukuose,
Kol nieks nebelaukia po paklode... :)
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2009-01-18 15:15:23
toks mistinis ...ieškojimas to balso miglų patale. :)