Balsas. Tylus, vienišas, užkimęs...
Lyg vienišas vilkas, paklydęs pūgoj.
Ir tyliai virš miesto betono pakilęs
Pranyks Paukščių Tako šviesos pabaigoj.

Vėl balsas. Užkimęs nuo šalčio dangaus
Ir vėl jis neduoda ramybės ant žemės.
Girdžiu jį, jaučiu jį ir kūno dairaus,
Bet nerimą kursto tik sielos bedalės.

Nutyla. Nurimsta. Tik balsas graudus
Negali paliauti kelionėn mus šaukęs.
Jis vienišas, šaltas, kilniai išdidus,
Klastingai viliotas nakties tamsiaplaukės.

Tyla. Ramuma. Nei garso, nei balso...
Išnyksta ramybė putotam rūke.
O aš vieniša, nesupratusi skausmo,
Ieškosiu to balso miglų patale.