"Dabar galite išsakyti savo prašymus ir padėkas Dievui", - pasakė kunigas.

Aš neprašiau. Dėkojau. Jau kurį laiką tik dėkoju.

Akyse ėmė kauptis ašaros. Juk kažkada taip karštai tikėdama prašiau, kad viskas pasikeistų. Kad būtų ne atskiri žmonės, o šeima. Ir ne tik prašiau. Kiek jėgų atidaviau, kiek laiškų prirašiau, kiek kalbėjau. Kiek kartų nusivyliau. Kiek kartų pagalvė gėrė mano ašaras. Nuleisdavau rankas. Kad vėl galėčiau pakelti.

Ir jei taip troškau. Ne savo, o jų LAIMĖS. Jei taip stengiausi, kodėl niekas nepasikeitė?


Jau nebe prašau. Dėkoju. Už tai, kad gavau be proto daug.

Gal dėl to, kad niekada nieko neprašiau sau?