KODĖL KAI KURIOS SNAIGĖS ŽVILGČIOJA PRO LANGUS?
          

              Kažkada seniai, seniai nei mažame, nei dideliame mieste gyveno Mamytė su dukrele. Mamytė labai mylėjo savo mažąją dukrelę: gražiai ją augino, skaniai maitino, daineles abi dainavo, knygeles abi skaitė. Tik visus darbelius Mamytė pati viena dirbo: viena ir žaisliukus dukrytės tvarkė, ir rūbelius viena džiaustė, viena ir lėkšteles plovė. Viena vis pati viena. Nuvargusi sakydavo sau:" Tegul ji dar kiek paūgės, tada jau abi viską tvarkysime".
             Bėgo metai, dukrytė gerokai paaugo, o Mamytės jėgos sumažėjo. Akelės nebe taip gerai mato, ir rankelės, kojelės nebetvirtos. Nebespėja pati viena tvarkytis. Prašo dukrelės padėti, o ji: "Nenoriu dabar nieko dirbti! Matai, kad prie veidrodžio sėdžiu, į save žiūriu." Arba: "Pati tvarkykis. Dabar ant sofos guliu ir muzikos klausausi". Ir taip diena po dienos, diena po dienos...
             Susirgo kartą Mamytė. Negali nei valgyti išvirti, nei vaistų išeiti nusipirkti. Prašo dukrelės, kad jai karštos arbatos išvirtų, ar nors kaimynus pakviestų. "Ne dabar, vėliau! "- atsikerta toji.
             Staiga pasigirsta galingas balsas, tarsi griaustinio dundėjimas, net kambario sienos dreba:
             - Kaip tu gali būti tokios šaltos širdies! Jei esi tokia ledinė, tai pavirsk į snaigę!
            Žaibai tik žybt - žybt sužaibavo, trenkė perkūnas, atplėšęs langelį vėjas įlėkė į kambarį, pagriebė dukrelę, pradėjo ją sukti, sukti kol ji balta snaige pavirto ir su vėju pro langelį išskrido. Lėkė ir nulėkė snaigė aukštyn į baltą purų debesėlį, kuriame jau buvo nemažai tokių pačių snaigių.
           Sušalusios ir liūdnos netikros snaigės glaudžiasisi viena prie kitos ir ilgesingai žiūri į žemę, ten kur liko jų šilti namai. Ir kai visai jas liūdesys suspaudžia, krinta žemyn ir žvilgčioja pro langus - gal pamatys savo Mamytę. Bet Mamytės negali atpažinti savo vaikučių - snaigių. Jos žiūri pro langą ir sako: "Kaip gražiai sninga..."