Išsiilgęs skausmo ilgesys ilgai negalvodamas pasirinko pirmą pasitaikiusį kambarį ir nusileidęs į jį nustebo... išblyškusi kaip tyla Ji sėdėjo tamsiame savo liūdesio kamputyje ir, įsmeigusi žvilgnį į nekaltai žydras vienatvės akis, bandė sulaikyti skaidrius krištolo lašelius, riedančius nepaliestais Jos skruostais... Atsirėmusi į šaltą sieną ir, užsimerkdama, iš visų jėgų suspausdama vokus, troško tik vieno trumpo apkabinimo... Purtoma beribio skausmo, ji visa drebėjo ir tyliai verkė... Žinodama, kad viskam jau galas, nuleido rankas ir niekam nebesipriešino... Sustingęs ilgesys nepajėgė žiūrėti, nusisuko ir, suklupęs ant akmeninių, šalčiu alsuojančių grindų, lediniais delnais užsidengė savo juodas akis... To jis nesitikėjo... Galbūt užėjo per anksti, o gal jau per vėlai, bet to skausmo, kurio taip troško jo perpildyta liūdesio širdis,  jam buvo per daug... Staiga, aštrus lyg adata dūris pervėrė sustingusį iš siaubo liūdesio kūną ir jis, nebegalėdamas nieko padaryti, sukniubo ant šaltų grindų... Jos kambaryje jis mirė... O Ji - kartu su juo...