O aš prisimenu tą pačią metų sausio naktį,
Lyg buvo tai prieš aštuoniolika akimirkų,
Nors reikia paskaičiuoti, kiek praėjo metų,
Kai mes prie smėlio barikadų laukėm karo...

Gerai, kad nepažinom karo veido,
O jie nesužinojo – kas mes buvom...

Mums buvo jau tiek pat praėję metų,
Gal kam jų tikrai trūko, bet – ne mums,
Mes raukėm antakius, mintis ir kaktą,
Rikiuotėje pasistiebdami užaugom...

Gerai, kad nebebuvo karo,
Tada mes šito nežinojom...

Pirmųjų savanorių sąrašai jau neišliko,
Jei atvirai – jų ir turbūt nebuvo.
Mes net dokumentų nebeturėjom,
Kad pralaimėjus nepersekiotų artimųjų.

Gerai, kad nebebuvo karo,
Mes apie tai nebegalvojom...

Būry mūsų buvo tik penkiolika –
Leidimų nieks į Seimą nepareikalavo.
Suėjome vidun – žingsnio nesuderinę.
Visus įleido – be teisės sugrįžti į namus...

Gerai, kad nebebuvo karo,
Tada, kad bus jis, mes nebetikėjom...

O mūs ginklai prieš plieno tankus buvo
Septynios melkaškės ir du lygiavamzdžiai.
Vadas naganą ir priesaikos žodį turėjo –
Tikėjo mumis, o mes pasitikėjome juo...

Gerai, kad nebebuvo karo,
Mes šito dar nesuvokėme iki šiol...

Mes budėjom prieš smėlio maišus,
Už kurių gulėjo ginkluoti Šauliai.
Pro langą matėme svetimą bokštą.
Nes tikėjome sau duotu žodžiu ir ateitim.

Gerai, kad nebebuvo karo
Ir neteko įrodyti nieko ir niekam...

Aukšte turėjom po dėžę kokteilių,
Parodė, kaip jais pasidegti (save).
Mes būtum turėję kariauti su tankais,
Nes žinojom – geriausiai dega žmogus.

Atleiskit, kad nebuvo karo,
Ir didvyrių liko mažiau...

Kai išėjome po bemiegių parų,
Laisvė pavasariu dvelkė į veidus.
Šypsojomės taip greitai užaugę ir
Perėmę laisvę iš sugrįžusių paukščių...


2009 m. sausio 12-13 n.  
02:05:01
Baltas lapas