„Anokia čia romantika naktį pabudus nuo šalčio atsimerkus matyti žvaigždes... Anokia romantika iš žvakių, kai jų šviesoje tenka ruošti pamokas. Anokia romantika iš tekančių čiaupų, kojas gaudančių laiptų ir šaldytuvo, naudojamo vietoj spintelės!..“ – mąsčiau prasmirdusiu autobusu judėdama link kaimo, kuriame gyvena močiutė. Taip, aš jos labai pasiilgau. Vis dėlto, jau metus nesimatėm. Bet mintis apie pūvančius namus, vištašūdžiais apsnigtą kiemą ir Radzevičiaus išaukštintą kaimo dvasią nejučia pasibjaurėjimą iškelia viršum ilgesio. Taip, aš nesupratinga. Bet nepaneigsit – jautri. Juk mane pykina nuo fekalijų dvoko!
Apsiginklavusi tokiu idiotiškai beprasmišku kontrargumentu prieš sąžinės graudenimus „kokia tu bejausmė, nemyli močiutės“, lipu iš griaudinčios transporto priemonės laikydama rankose kuprinę ir neatplėštą močiutės laišką (gavau prieš pat išvažiavimą, nespėjau perskaityti). Iki močiutės namų nebetoli – apie 300 metrų, tačiau jų dar nesimato. Gerai jų nematysiu net stovėdama už penkių metrų – namas tiesiai už posūkio ir jį slepia penki stori ąžuolai. Tiesą sakant, anksčiau tik pagal juos ir pažindavau, kuris namas močiutės – visi dvidešimt namų identiškais kiemukais, išblukusiais, nusitrynusiais dažais. Kadais jie gal ir buvo skirtingi, tačiau jau prieš penketą metų močiutė pasakojo istoriją kaip grįžusi iš bažnyčios išsigando, kad jos priemenėje vagys krebžda. Nereikia nė aiškinti, kad namas buvo kaimynų.
Lyg atbudusi iš transo suvokiu, kad spardau didesniuosius žvyrkelio akmenukus. Prieš kelis metus čia buvo atvykę seimūnai (taip taip, rinkimų agitacijai), žadėjo kelią asfaltuoti, bet niekas ir nesitikėjo, kad pažadai bus išpildyti. Manau, žmonės nustebtų jei kada nors tai įvyktų. Seimūnų maivymąsi supratau tik Oscaro Wilde‘o dėka – „Būti natūraliam – tokia sunki poza.“ Galbūt todėl tas garbus ponas, prieš penkias minutes su kaimo seniūne diskutavęs, kokių problemų pridaro vaikai ir, kad jų galbūt visai nereikia, čia pat čiumpa į glėbį pro šalį tursenantį mažylį ir dovanoja jam ledinuką – nuotrauka laikraščiui. Po blykstelėjimo vaikas atsainiai paleidžiamas ir jei saldainis dar neišlukštentas, keliauja atgal į seimūno kišenę – juk dar reiks aplankyti daugybę kaimų, dar daug nuotraukų bus padaryta!
Ir aš visose nuotraukose šypsausi. Apkabinusi močiutę šypsausi, grėbdama šypsausi, ravėdama šypsausi. Ir, kiek pamenu, šypsodavausi ne vien nuotraukose. Net įlipusi į vištašūdį prie močiutės garsiai nusikeikdavau ir nusišypsodavau. Ji nemėgdavo keiksmų, bet tokiose situacijose juos toleruodavo. Ir iš pačios būdavo galima retkarčiais išgirsti riebių žodelių – tiek tradicinių – „kad tave kur galas“, tiek įdomesnių – „kad tu trilinkas apsšiktum“.
Nusišypsau ir dabar. Gal ne toks jau ir baisus vis dėlto kaimas. Prisimenu, su kaimynų mergaite (buvom geriausios draugės) nuolat maudydavomės už puskilometrio nuo kaimo esančiame ežeriūkštyje, uogavom nedideliame miškelyje, rausėm tunelius milžiniškose šieno kupetose. O tomis dienomis, kai nenakvodavom viena pas kitą, kas kelias minutes junginėdavom šviesą kambaryje – kadangi pro vienos langą buvo matyti kitos langai, tikrinom, kuri pirma užmigs. Kartais taip pražaisdavom iki ketvirtos ryto, o šeštą tekdavo keltis ir eit su močiute melžt karvių. Nieks nevertė, pačiai buvo labai įdomu.
Ne, kaimas tikrai ne toks baisus, kaip galvojau važiuodama. Matyt, taip visada – kuo arčiau namų, tuo daugiau mielų prisiminimų. (Paspartinu žingsnį)
Atsimerkus matyti žvaigždes nėra blogai. Kad nebūtų šalta, galima įsitaisyti močiutės lovoje. Žvakių šviesoje ruošti pamokas irgi neblogai – mokytojai žinojo, kad gyvenu tokiomis sąlygomis, todėl atleisdavo daug „žioplų klaidų“ – kartais net daugiau, nei būdavo verta. Tekantys čiaupai? Sukeldavo mums su drauge juoką. Bandydavome pamėgdžioti plumpsėjimą, o kai atsibosdavo, aprišdavome skudurais. Kojas gaudantys laiptai mus taip pat juokindavo. Vaikai, atvažiuodavę pas senelius retai, nežinojo, kad mano name penkta ir devinta laiptų pakopos sulūžusios ir „gaudo kojas“, nežinojo, kad vienuoliktos laiptų pakopos išvis nėra. Mes, kasdien daugybę kartų laksčiusios aukštyn – žemyn, refleksiškai peršokdavom netikusias pakopas ir iš viršaus stebėdavom klupinėjančius vaikus. O šaldytuvas – spintelė sukelia šilčiausius prisiminimus. Vieną pavasarį, nutrūkus kažkokiems laidams, likome be elektros. Šaldytuvas nuolat būdavo tuščias, niekam jo nereikėjo, tad slėpiau jame kačiuką! Sužinojusi močiutė pyko trumpai. Problemų sukėlė tik mažytė smulkmenėlė – kačiukas pasirodė esąs katytė...
Štai ir penki ąžuolai. Atsisėdu į jų šakų sudarytą pavėsinę ir atplėšiu močiutės laišką:

„Neringute,

Žinau, ruošies mane aplankyt tai rašau, kad perspėčiau apie kelis pasikeitimus. Dabar namas – ryškiai mėlynas, apsodintas rožėm, čiaupai sutvarkyti, šaldytuvas veikia. Jausies čia puikiai. Nėra gyvulių, tai galėsi žiūrėt televizorių – patogumai kaip mieste! Na, ir dar mažytė smulkmenytė – turėsim naują gyventoją – sutikau labai mielą išsimokslinusį vyrą. O ir pati aš dabar gražesnė, atsijauninus, nebus tau manęs gėda...“

Nebeskaitau. Mano vaikystė 300 metrų ilgio. Šiandien beliko 295. Jokių žvakių, jokių čiaupų, jokių laiptų, tik romantika. Prisiminimuose.

Atsistoju. Kažkodėl tiesiai į vištašūdį. Nusikeikiu. Nesišypsau. Paimu kuprinę ir einu atgal link stotelės. Kitas autobusas po kelių valandų. Palauksiu.