Sulitai.
Grįžo pas savo motinas.
Išpjautos jų širdys
tyliai plakė ritmingą melodiją
ūkanotoj tėvų žemėj. Ant stalo.
Tuk tuk ir nutyla.
Pailsi.
Vėl plaka.
Sulitai.
Sultonų veidų raukšlių plonos vagos.
Kiekvienoj, net tamsiausioj po balzganą tvinksnį.
Kraujagyslės svetimo kraujo pritvinkusios. Išdavikės.
O širdys vis plaka.
Nebėra tėvų žemės.
Popieriaus lapas ant stalo,
Sušlapęsm
Nuo motinų ašarų, skaitančiu laiškus.
Sulitai juos rašė, savo krauju.
Nebeliko, išnaudojo.
Tad kraujo pritrukūs Sulitai sultonų paprašė.
Išdavikai laiškų neberašo.