Šaltyje stovėjęs ir laike sustingęs žmogus pamatė į žemę nudelbtas akis... Jos tylėjo ir mąstė apie vakaro tylą, kurioje skendo visi kažkur skubantys žmonės.
Kiekvienas praeidamas pro šalį užkliūdavo už žvilgsnio, kuriame palikdavo dalį savos ateities, o praeitis stipriai glaudėsi prie šonų, tarsi mažytis pasimetęs šaltyje šunelis prašė maisto ir šilumos.
Diena ėjo vakarop, o šaltis stingdė žmonių akis. Tas pats žvilgsnis žiūrėjo ten pat, tik su mažesne ironija.
Galbūt šaltis padarė savo?..
Atėjo naktis, ir tamsa apklojo pusnis juodu šydu, nors jos nepasiduodamos tamsai šaukė ryškia šviesa naktyje.
Tas pats žvilgsnis lūkuriavo į praeinančius žmones, tik jau abejingiau žvelgė į viską, blakstienos sunko nuo šerkšno ir spaudė akių vokus žemyn.
Žalios akys iš lėto geso naktiniuose žiburiuose ir atšalęs kūnas laukė išsigelbėjimo, tačiau žėrinčios žvaigždės tamsiai violetiniai mėlyname danguje pranašavo ilgą vizitą šalto grindinio prieglobstyje. Buvęs skvarbus žalių akių žvilgsnis dingo šešėlių tamsoje, žadėdamos nebesugrįžti čia daugiau niekada.