Valytė jauna buvo graži mergytė. Gaila, nepamenu nieko daugiau iš tų laikų, kai į pasaulį iš dangaus vėpsojau. Kai Valytė užaugo jos plaukus apsnigo. Pečius dengė jos žilųjų plaukų pūga. Tada Valytę dvylika anūkų šaukė močiute.

Seniai vakare (kambaryje, kuriame stovi televizorius, sofa ir didelis ištiesiamas stalas, bet niekas jo nevadina svetaine) sėdėjo Valerija ir sugalvojo, kad nori atlydžio. Tada antroji dukra paėmė į pienu plaunamas rankas sidabro žirkles ir čiakš čiakšt – nukirpo ilgas ilgas Valerijos kasas – nuo jos plaukų nuslinko pūga. Atėjo pavasaris.

Tada Valytė nebedengė plaukų skarele. Karšto pieno, iškošto per marlę, prie šulinio nebeįpildavo.
Trečią kartą kai mačiau Valytę, jos galvos nebedengė niekas: nei pūga, nei lengvas pavasaris, nei šilkas. Savo namuose Valerija mažai turėjo veidrodžių – savęs nesigėdijo.
Visi meldė, kad Valytė nepailstų ir vėl plaukus ilgus ilgus užsiaugintų...

Ar greitai plaukai auga rojuj?

P. S.: Tai buvo mūsų visų kova, nes Jūs savyje nešėte kiekvieną iš mūsų. Ketvirtoji anūkė niekada plaukų nekirps.