Nusileidžia naktis ugnimi į pašėlusią puotą.
Iškraipytais veidais undinėlei tarnaujančios žuvys
Jau seniai pragaran išradingų dievų nužegnotos
Sumaišty,neaiškia paslaptim nukalbėto liežuvio

Smigt į gelmę juodoj tamsoje apsireiškus chaosui,
Užsidengus nuogumą ledinių žiedų labirintais,
Kai užmiega žiemoj snapeliu susikibusios kuosos,
O mėnulio saga lyg akis į bedugnę iškrinta.

Išgirtoj naktyje ežerų lyg ekstazėj dejuotoj
Duot žodžius liepsnoje kaip poetui nurungusiam alkį,
Tris žvaigždes pasiklydus dugne akmenim sužvejoti,
O ketvirtą lyg burtą ant rankų į saulę iškelti.

Ir iškėlus danguj pakabinti kaip rūbą bespalvį
Ant įgėlusio sapnui negirdimo ateičiai žodžio,
Rytmetinės aušros paragavus kaip gaivalo kalviui,
Tesustingsta ledu erdvėje ant nežemiško gruodo.