Lyg seno laikrodžio svertis
Širdis krūtinėj girgžda, daužos.
Mediniai guoliai jos nebeprigis.
Nebepadės net metalinės sverties raudos.
Sukaltas medis vinimis
Sudurtas, medvaržčiais susiūtas
Kaip švarkas, paltas, marškinių sagtis.
Sulopytas, nė velnio nesugludęs.

Šiuos vožtuvuos adrenalinas it ugnis
Po kūną varo velnią, adatomis gyslas bado,
O mūsuose pavasarį ir beržas nukraujavęs mirs
Ir žus vaikai, nematę netgi trečio pasaulinio karo.
Ir kris lėktuvai, sprogs kometos, smaugsis pilnatis,
Po žemę sklis skeveldros, naikintuvai
Ir laikas laikrodį nasruos aštriuos praris,
Mergaitė laidos savo laimę, savo šunę.

-------- Gegute, mylimoji, žodžiais tu prabilk
Iš seno laikrodžio sutrešusių sverčių,
Išmuški mano protą, silpną širdį pradangink
Už valandų, sunkiai jau man pakeliamų.
Nebegaliu aš žmogumi išbūti
Humanišku anei trupučio padoriu,
Kai vinimis kasdien kaip Kristų
mane vis kala ant moralės pagalių.

Naktis, dienas – svertis vis girgžda ir vis daužos,
Gegutė kerta ąžuolą, kukuoja, prašo pinigų.
Atleiskite, bet mano saujos tuščios, gyslos kiauros,
Atleiskite, širdim medine aš atjausti jums nebegaliu.