Jau antrą kartą atsibundu Oxford Circus, plytomis dengtoje gatvėje. Ne, nebuvo jokios, normaliems žmonėms būdingos, audringos nakties Metropolitano klube ar Moe užeigoje. Tai, kas buvo, pasikartos dar ne vieną kartą.
Ah, taip... mes vakar ieškojome šlovės, bet per savo naivumą radome skandalą. Sėdėjome abi sukryžiavusios kojas,, Pie Corner" kavinėje. Aš žvilgčiojau pro purviną stiklą, o Elė vartė šlykštųjį žurnalą ,,Woman\'s Age\'\', kuriame turbūt eilinį kartą skelbiama apie Madonnos nedepiliuotas kojas. Ir staiga Elė prabilo:
- Žiūrėk, ir vėl Madonna kojų nenusidepiliavo, -griausmingas juokas - atrodo kaip tikras hipogrifas!
Aš žinojau jos siaubingus juokelius ir jaučiausi menkesnė nei bet kada. Tuo metu ji nesusigaudydavo savo svaičiojimuose; aš noriu pasakyti, kad ji buvo tik paprasta snobė, galvos netekusi dėl tikrų žvaigždžių. Elė mėgo rengtis Gucci, Prada ar velniai žino kieno kurtais drabužiais, netgi svajojo turėti savo dizainerį, - bet neužmirškime, ji juos gaudavo iš ponios Nilson, nuostabios motinos, turėjusios arogantišką sūnelį, kuris neprastai buvo įsitvirtinęs biznierių sferoje, kuris savo mamai, poniai Nilson, parveždavo iš Italijos madingus batus, o iš Prancūzijos naujausios mados šauksmo klostuotą sijoną su Saros Bernar, prancūzų aktorės, atspaustu veidu. Sūnelis rūpinosi savo motina, ponia Nilson, bet ši lengva ranka viską skolindavo arba atiduodavo nieko nenusipelniusiai Elei.

Mes gulėjome Regento parke ant vešlios žolės, o voverės iš mūsų krepšių traukė sumuštinius su alyvuogėm.
Mes gulėjom ant žolės ir sapnavom atvertom akim. Staiga išvydau save sėdinčią už mini kuperio vairo ir paskendusią savose erdvėse, dūmiau per plačią ir karštą lygumą. Ant siauručio tilto stovėjo žmonės, jie žiūrėjo į mus. Po to pradėjome kilti aukštyn ir dar aukščiau, kol pagaliau vėl pamatėme ,,Pie Corner\'\'.
Žinau, Elė matė visai ką kitą. Gal ji mus įsivaizdavo lekiančias naujausio modelio limuzinu, apsirėdžiusias garsiausių dizainerių kurtais apdarais ir šalia pasisodinusias kelis ,,prisisiurbusius\'\' roko muzikantus, o paskui magišką vakarėlį Conventgardeno pabe.

Ir visgi, kai Oxford Circus sankryžoje leidžiasi saulė ir ima žiebtis šviesos, aš sėdžiu ant šalto gatvės grindinio, o pro mane pralekia raudonas dviaukštis autobusas, aš žiūriu į ilgą, velniškai ilgą dangų ir jaučiu, kaip jo neaprėpiamybėj svajoja žmonės.

            Rytojus yra tam, kad viskas būtų gerai.

[Tiems, kuriems aš reikalinga]