Jaunasis grybų rankiotojas Linas.
Jam visada magėjo pačiupinėt vėjų pažastis.
Mirusio senelio krepšelis, žvyrkelio palučiuose rastas peiliukas – tai viskas, kuo Linas vis dar pasitiki. Būdamas penkerių, jis jau pažįsta išdavystės snukį – berniuko mamos ir tėčiai [klėties žiurkės], sunaikino visą Lino džiovintų grybų derlių.
Paskutinės dienos, kai grybai vis dar dygsta. Linas tai labai gerai žino. Senelio išminti takai pakilo virš savo egzistenciją baigiančių kadagių ir kiečių. Berniuko skausmo išskyros maišosi su rytinės rasos lašais. Peiliuko ašmenys pasrūva jauna esybe. Netyčia [koja]. Linas oriai nužvelgia žaizdą – varnos beržų viršūnėse nuščiūva.
Miškas. Berniuko separacija su gamta pakelia rūko skarmalus. Grybų rankiotojas Linas padėkoja seneliui už rastą baravykų šeimą. Pastaroji susigūžia į krūvą [neeeee!!!]. Linas pristumia mitybos ratu tvieskiantį ešeloną – visa šeima iškeliaus ten, kur žydi alkio sodai, kur girgžda smėlio duona tarp dantų.
Samanų klyksmų oratorija pasitinka kiekvieną basų kojų prisilietimą prie žemės. Ūke paskendęs kūnelis tūpčioja prie kiekvieno, stiklinėmis pasagomis padabinto, krūmelio. Lyg plieninės žvakės nušviestas, mažasis grybų rankiotojas bailiu miklumu priglaudžia nugarą prie epušės. [ten] Tuščios akiduobės spokso į berniuko nerimą. Šalia kaulais išreikšto kūno, aptrauktas puvėsių palaidine, gulėjo senelio krepšys [neeeee!!!].
Tankus ir duslus bėgimas panardina girią į nejuslią tylą. Jaunojo grybų rankiotojo suvokimas pasiekia tai, ko tikrai pats nelaukė. Pelkė sutinka perbalusias bėglio kojas. Jis bėgo nuo to, ką labiausiai mylėjo. Būdamas penkerių, Linas jau pažįsta baimę mylėti.
Grįžta. Liesomis rankomis prasklaido šešėlius ir pakelio senelio [galvą]. Tuščios akiduobės pasrūva sausomis ašaromis. Marmurinės rankos sujudina geismą rūpintis – išlaisvinęs senuko krepšį, berniukas ištraukia iš jo milinę kepurę ir paglosto mirusią kaktą.

---------

Grybų rankiotojas mylės ant stalo [gyvenančią] senojo grybų rankiotojo personaliją. Palydėjęs blėstantį rudenį, berniukas priglunda prie šlapios sienos ir klausosi purvais išsidabinusio klevo vaitojimų.
Jaunasis grybų rankiotojas Linas.
Jam visada magėjo pačiupinėt stingstančio kraujo kvapą.