Klipsta,
Neranda ieškojimo pramės,
Todėl silpsta pasiduodamas.
Miršta, o kaip gražiai jis miršta -
Kaskart sutikdamas stipresnį už save.
Aš padėčiau, bet per brangi ta kaina -
Būti jo vedle.
Todėl dažniausiai aš pati pasiduodu,
Neturėdama su kuo kovoti prieš jo priešus.
Dažniausiai jo priešai nematomi,
todėl sunkiausiai nugalimi.
Aš nežinau ar visad noriu jam padėti,
Net tada kai galiu - vis abejoju.
Manyje išsirita gleivėtas, dvokiantis sadistas
Ir mėgaujasi jo silpnumu, jo priešų pergalėmis ir paties netektimis.
Sakyčiau negalima taip, bet kartais man tai patinka.
nuo to netampu blogesnė, bet ir gerumu negalėčiau dengtis.
Nužudyk savo artimą - kaip pats save,
Leisk jam kentėti, taip, kaip pats norėtum būti kankinamas.
Kaip dabar, taip ir per amžius.