Ji krištolinio skaidrumo ir nepaprasto trapumo. Laksto viena lyg neliečiama vazelė mokyklos koridoriais. Kitokia šukuosena ir kūno sudėjimas. Jau iš šono stebint ji kitokia. Bet kodėl ta mergaitė taip giliai mano atmintyje? Ji paliesta Dieviškųjų rankų. Vaikščiojantis stebuklas mūsų mokyklos koridoriuose. Mėlyna suknutė, mergytė tokia graži. Tik... niekada jos negirdėjau kalbant. Bet juk normalu, kad naujos kartos vaikai kalba tik tuomet, kai tai gyvybiškai svarbu. Kam taukšti niekus ir nesąmones? Ji kalba tiek kiek reikia. Staiga man vėl iškyla klausimas iš nežinios pelkės. Kokie žmonės ją supo seniau ir dabar?

Tikriausiai seniau ją supo dieviškosios būtybės. Dieviškieji katinai ir angelų chorai. Ji švyti tamsiai mėlyna spalva – indigo. Taip, mielas skaitytojau, ji – indigo, naujos kartos vaikas. Kamilė – Dievo įrankis. Ji taps naujosios dieviškos kariuomenės dalis. Šviesos nešėjai – naujieji Dievo žaisliukai, skirti atverti mums, žmonijai, pagrindinį tikslą.

Dabar nepasikeitė niekas. Ją supa tik jai matomi dieviškieji katinai ir angelų chorai. Ir tėvai, kurie nuo mažens jai įskiepijo, kad jie yra jos vieninteliai maitintojai ir gimdytojai. Tačiau juk ji nepaprasta mergaitė. Tėvai nemato angelų ir neužuodžia dieviškųjų kvapų, kuriuos jaučia tik Kamilė. Jos vieninteliai draugai angelai.

Kiekvieną dieną pasaulį išvysta vis daugiau naujųjų šviesos karių, tačiau jų tėvais tampa ne gimdytojai, o angelai sargai, kurie kiekvieną dieną naujos kartos vaikus moko dieviškųjų paslapčių. Angelai – mokytojai, draugai, jie padeda mažyliams ruoštis antrajam Dievo pasirodymui žemėje.
Žmonės! Ar girdėjote šauksmus iš dangaus? Šeštasis trimitas jau skamba žmonijos ausyse. O mes tik pasyviai žvalgomės vieni į kitus ir jau nebesuprantame, kokia kalba mus šaukia žemės Sutvėrėjas. Juk jis atsisakė meilės ir tą nepaprastą jausmą padovanojo savo kūrinijai. Mes turėtume būti dėkingi, bet kur gi... Gal laikas tapti vieningiems? O galbūt laukim paskutinės teismo dienos. Šviesos nešėjai padarys viską už žmoniją. Paprasta ir elementaru, tikriausiai Sutvėrėjui jau atsibodo stebėti, kaip pasaulyje pasėta blogio sėkla kiekvieną dieną vis stipriau spaudžia žmonijos smegenis. Galiausiai pasėta sėkla pražys nuostabiai raudona spalva ir pasipils upės kraujo. O mes snauskim ir būkim abejingi. Galbūt pramiegosim antrą Dievo pasirodymą žemėje. Pabusime rytą pragaro katiluose, o pasaulyje įsigalės šviesos nešėjai, nauja karta – indigo.